Vis dažniau šventinio stalo vaišes lietuviai perka jau paruoštas iš parduotuvės, todėl prekybos tinklų kulinarai kasmet prieš šventes stengiasi pasiūlyti kuo platesnį asortimentą, kuris atlieptų tiek lietuviškos, tiek egzotinių šalių virtuvių mylėtojų skonius.

Savų tradicijų turi kiekviena šeima, tačiau keičiantis gyvenimo ritmui žmonės per šventes nori daugiau laiko skirti bendravimui su savo artimaisiais. Įprasta, kad ruošti Kalėdų stalą pradedama kelios dienos iki švenčių – perkami maisto produktai, iš anksto gaminami šventiniai patiekalai.

„Pastebime, kad pastaraisiais metais vis daugėja žmonių, kurie Kūčių dieną perka jau paruoštus patiekalus. Tai ne tik įvairios mišrainės, salotos, apkepėlės, pyragai ar vyniotiniai, bet ir kepti mėsos ir žuvies gaminiai, šaltiena“, – pažymi „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė.

Jos teigimu, paruoštų kulinarijos, konditerijos ir žuvies bei jos gaminių paklausa kasmet gruodžio mėnesį, lyginant su ankstesniais metais, „Maximos“ parduotuvėse auga dešimtadaliu.

Lietuviška šventinė virtuvė – plati ir atsinaujinanti

Apie lietuviškus šventinius valgius plačiau papasakoti sutiko etnologė Eglė Plioplienė. Pasak jos, tradiciškai lietuviai Kalėdoms ruošdavo kiaulieną, kiek rečiau avieną, kuri dažniau pasitaikydavo Dzūkijoje, o tie, kas gyveno arčiau vandens – šventiniam Kalėdų stalui ruošdavo antieną, įvairias žuvis. 

Artėjant didžiosioms metų šventėms ūkiuose buvo skerdžiamos kiaulės, o iš jų mėsos gaminamos įvairios dešros, verdami troškiniai, sriubos.

Tiek žąsiena, tiek kalakutiena kalėdiniuose patiekaluose – gana nauja tradicija. Šiandien populiari kepta žąsis ant lietuvių Kalėdų stalo atsirado tik tarpukariu. Anuomet, šalies ūkį prispaudus sunkmečiui, valdžia išleido įsaką, kad kiekvienas gyventojas, pagal savo atlyginimą, turi nusipirkit nurodytą kiekį žąsienos, kuri galiausiai prigijo kaip tradicinis Kalėdų maistas. O tradicija per didžiąsias šventes valgyti kalakutieną atkeliavo dar vėliau, galima sakyti, tik šiame amžiuje – ją į mūsų kraštus atnešė Vakarų kultūra.

Greta to verta paminėti dar vieną lietuviškąją švenčių virtuvę vienijantį patiekalą. Kūčiukai su aguonpieniu šiandien visoje Lietuvoje plačiai paplitęs Kūčių valgis, turintis gilią istoriją ir tradiciją. Anksčiau kūčiukai –mažosios duonelės buvo kepami kaip auka mirusiųjų vėlėms. Jų aukota Žemės dievybėms, taip prašant derlingų ateinančių metų.

Švenčių simbolis – kūčiukai

Prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė Indrė Baltrušaitienė pasakoja, jog kūčiukai prekyboje pasirodo dar rudens pabaigoje ir yra labai laukiami pirkėjų.

„Nors kūčiukai siejami su Šv. Kūčiomis ir Kalėdomis, pastaraisiais metais tradicijos kiek kinta – pirkėjai juos pamėgę kaip užkandį ar sausainį prie kavos arba arbatos, todėl juos perka ne tik švenčių stalui. Sulig jų pasirodymu prekyboje, kūčiukai gana greitai būna išgraibstomi, o tai rodo, kad žmonės per metus jų būna tikrai išsiilgę.

Aktyviausiai, žinoma, jie perkami paskutinėmis savaitėmis iki didžiųjų gruodžio švenčių – tuosyk pardavimai žymiai šokteli aukštyn. Kasmet asortimente turime skirtingų gamintojų kūčiukų, tad pirkėjai gali rinktis sau priimtiniausią skonį. Gruodžio pabaigoje pirkėjams pasiūlysime ir minkštų kūčiukų“, – sako I. Baltrušaitienė.

Žemaitiškos švenčių ypatybės

Žemaičiai nebūtų žemaičiais, jei ant jų stalo nerastume įdomių patiekalų. Istoriškai susiklostė, jog Žemaitija – jūrinis regionas. Dėl to ir tradicinis žemaičių stalas gausus jūrinių žuvų ir jų patiekalų. Vis tik, ant žemaičių Kalėdų stalo netrūksta pačių įvairiausių patiekalų, kai kurie itin originalūs, nebūdinti jokiam kitam regionui.

Pavyzdžiui, kanapinė – unikalus žemaitiškas Kūčių pagardas iš maltų kanapių sėklų su šiek tiek druskos, svogūnų ir česnakų, valgomas su šviežiai virtomis bulvėmis. Taip pat, cibulinė – gaminama iš griežinėliais pjaustytų svogūnų užpilo, pagardinto daugeliui neįprastu akcentu – sutrintomis, ant žarijų skrudintomis, silkių galvomis. Ji taipogi valgoma su karštomis bulvėmis.

Nors įvairios grūdinės kultūros ir jų patiekalai ant Kalėdų stalo būdingi ir daugeliui kitų regionų, žemaičiai per Kūčias skanaudavo originalią žirnių bei bulvių košę, kuriai būdinga tai, kad virtos bulvės sutrinamos ir sumaišomos su netrintais išvirusiais žirniais. Košės ir pavadinimas ne mažiau įdomus – kiunkė.

Ant aukštaitiško stalo dominuoja grūdiniai patiekalai

Ant aukštaičių Kalėdų stalo galime rasti pačių įvairiausių patiekalų. Nuo aukštaitiškų, tradiciškai su dzūkais siejamų, grybų patiekalų interpretacijų iki grikiais įdarytų vėdarų. Arčiau ežerų gyvenantiems aukštaičiams būdingi įvairūs gėlavandenių žuvų patiekalai, keptos žuvys. Beje vienas unikaliausių aukštaitiškų patiekalų yra žuvies sūris, gaminamas iš šviežios žuvies, mirkyto balto batono, kiaušinių, grietinėlės ir pakepintų daržovių: morkų, svogūnų, česnakų.

Iš kitų etnografinių regionų aukštaičius bene labiausiai išskiria grūdinė virtuvė. Jokio kito regiono virtuvėje nerasime tiek daug miltinių patiekalų – blynų, bandų, virtinių, pavyzdžiui, įdarytų raugintais kopūstais. Taip pat pas aukštaičius galima rasti originalių grūdų kepsnelių, neretai ruošiamų su medumi. Jie nuo seno yra valgomi ir per Kūčias, ir per Kalėdas.

Senovėje Aukštaitijoje per Kalėdas buvo kepamas ir tradicinis obuolių pyragas. Taip pat, pyragas su aguonomis, bandelės. Šie kepiniai populiarūs ir šiandien.

Kalėdiniai barščiai –  suvalkiečių išskirtinumas

Per Kalėdas suvalkiečiai kepa bulvinius blynus. Ir ne bet kokius, o su avižų kruopomis. Įdomu tai, kad per Kūčias čia kepamas didelis bulvinis blynas – paprastai jis buvo gaminamas per visą keptuvės plotą – suvalkiečių tradicijoje simbolizuoja saulę, kuri tikėta sušildo ir nušviečia visus prie stalo susirinkusius šeimos narius.

Viena labiau išskirtinių suvalkietiškų tradicijų, be kurios turbūt neįsivaizduojamos Kalėdos – skanauti šviežiai virtus burokų barštelius, pagardintus auselėmis. Auselės čia daromos iš kvietinių miltų tešlos, kemšamos grybų įdaru ir išverdamos atskirai. Tai vienas tradiciškiausių Suvalkijos valgių. 

Beje, kitaip ne kituose šalies etnografiniuose regionuose, suvalkiečiai didžiosioms metų šventėms gamindavo ir obuolių vyną. Per šventes čia buvo kepami ir įvairūs meduoliai.

Lietuvos pietuose – ne vien grybai

Dėl tankių ir derlingų miškų, dzūkų virtuvė nuo seno garsėja grybų patiekalais, kurie nėra išimtis ir ant Kūčių bei Kalėdų stalo. Šiandien daugelyje kitų regionų populiarūs ir dažnai šeimų gaminami pyragėliai bei virtiniai su grybų įdaru, grybais skanintos žuvys, kiaušiniai – visa tai ant mūsų stalo atkeliavo iš etnografinės Dzūkijos.

Tiesa, ant dzūkų stalo – tikrai ne vien grybai. Vienas įdomesnių dzūkiškų receptų – daržovėmis įdaryta kepta ropė. Ropės vidus išskobiamas, daržovės minkštimas supjaustomas smulkiomis dalimis, sumaišomas su kitomis daržovėmis, pavyzdžiui, bulvėmis, morkomis, pagardinamas prieskoniais ir, viską sudėjus į jau išskobtą ropės vidų, kepama krosnyje. Toks daržovių patiekalas valgomas per Kūčias, o kas liko – per naktį paliekama vėlėms.

Paruošta pagal prekybos tinklų informaciją