Visiems žinoma išmintinga pasaka apie nuogą karalių, kurio siuvėjai pasirodė esą sukčiai: audė tuščiomis staklėmis, siuvo adatomis be siūlų, bet tiek karaliui, tiek jo ministrams įteigė, kad ir audeklas, ir drabužiai esą neregėto grožio. Karalius ir jo aplinka, gėdydamiesi prisipažinti nieko nematantys, tik patvirtino siuvėjų žodžius.

Būtent ši pasaka geriausiai apibūdina milijonus eurų pelno uždirbančią valstybės valdomo holdingo įmonę – AB „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) bei šios bendrovės veiklos pobūdį aptarnaujant klientus.

„Atitikti ir viršyti kliento lūkesčius”, „Kiekvienas kliento kontaktas sukuria klientui malonią patirtį“, „Brandus suvokimas dėl poreikio ir galimybių nuolatiniam kliento patirties gerinimui“, „optimalus vertės / kainos santykis visuomenei“, „nuolatinis paslaugų kokybės gerinimas: inovatyvūs ir tvarūs sprendimai geriausiai klientų patirčiai“ – tokių ir panašių misijų bei tikslų randame beveik kiekviename ESO veiklos strategijos puslapyje.

Valstybinės stebėsenos ir priežiūros institucijos, kaip ta karaliaus svita, nemato prieštaravimų tarp šių skambių frazių ir ESO vykdomos realios klientų aptarnavimo veiklos. Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pavaldus valstybės valdomų įmonių valdymo ir koordinavimo centras ESO vertina aukščiausiu valdysenos indeksu, Vyriausybė džiaugiasi bendrovės veiklos rezultatais ir į biudžetą mokamais milijoniniais dividendais. Bendrovės veiklai priekaištų viešai neišsako ir už bendrovės priežiūrą atsakinga Valstybės energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) bei net 20 ESO ir jos motininės bendrovės kolegialių priežiūros ir stebėsenos organų narių, kuriems išmokama dešimtys tūkstančių eurų atlygio.

Visa ši karalystė buvo sukurta iš mūsų visų valstybinio turto, teigiant, kad mes iš šios monopolinės veiklos gausim aukščiausios kokybės paslaugas, reikalingas visos šalies plėtrai ir gerovės augimui. Deja, bet vartotojų patirtis yra visai kitokia. Štai keletas tokios, neva į visuomenės poreikių tenkinimą nukreiptos, veiklos realių pavyzdžių:

1 pavyzdys

Jonavos rajono savivaldybės Šilų seniūnijos viename kaime nutiesta gyventojams reikalinga gatvės apšvietimo linija. Visi darbai padaryti savivaldybės lėšomis, seniūnas kreipiasi į ESO dėl prijungimo prie tinklo. Galios poreikis vos 3 kW. ESO seniūnijai išrašo sąskaitą 7500 Eur sumai ir mandagiai paaiškina, kad kaina paskaičiuota įvertinus realias darbų sąnaudas, pagal VERT patvirtintus įkainius bei paslaugiai pateikia į juos nuorodą.

Savivaldybės administracija pagal tuos pačius VERT įkainius suskaičiavo vos apie 300 Eur, todėl suabejojusi nustatytos kainos teisingumu kreipėsi į ESO, VERT bei AB „Ignitis grupė“ (ESO akcininką) su prašymu pagrįsti paskaičiuotą kainą. Pirmiausiai sureagavo ESO – seniūnui nedelsiant buvo išrašyta nauja, teisinga sąskaita ir paprašyta atsiimti skundą.

Atrodo, akivaizdus sukčiavimas, nepagrįstai siekiant gauti 25 kartus didesnę kainą. Kaip gi reaguoja svita? Ogi, niekaip: tik iš VERT savivaldybė gavo ilgą atsakymą, kurio esmė – elektroniniu paštu pateiktas skundas neatitinka skundams nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas. Belieka suprasti, kad VERT veikia ne kaip priežiūros institucija, kokia skelbiasi ir kuriai turėtų rūpėti kas darosi pas jos prižiūrimuosius, o kaip teismas, kuris spręs šalių ginčą tik tada, kai bus išlaikomos visos sprendimui priimti reikiamos procedūros.

2 pavyzdys

Minėtos seniūnijos seniūnas asmeniškai, kaip fizinis asmuo kreipiasi dėl galios padidinimo privačiame name. Kainos paskaičiavimas – analogiškas pirmajame pavyzdyje pateiktam, išskyrus tai, kad šį kart ESO panaudoja dar ir blogiausias prekybininkų praktikas – vietoj 581,42 Eur priskaičiuoja 8591,84 Eur ir (o džiaugsme!) pritaiko šiai sumai net 50 proc. kliento nuolaidą bei, pridėję PVM, išrašo galutinę sąskaitą 5544,62 Eur sumai, kuri 8 kartus viršija VERT patvirtintus įkainius.

Seniūnas vėl ieško teisybės, tik pasimokęs iš klaidų dabar tai daro taip, kaip reikalauja apskundimo tvarka. Kol kas atsakymą gavo tik iš ESO akcininko, kuris padėkojo už kreipimąsi į pasitikėjimo liniją ir nurodė, kad gautas pranešimas neatitinka Pranešėjų apsaugos įstatyme numatytų nuostatų.

Kokių nuostatų – nėra nurodyta, bet greičiausiai turima minty tai, kad pagal šį įstatymą pranešėjai neturi turėti asmeninio intereso. Tačiau prie ko čia pranešėjų apsaugos įstatymas? Seniūnas ir nesiekė būti pranešėju pagal minėtą įstatymą, kalbame apie pasitikėjimo liniją, kuri, kaip skelbiama, „yra skirta pranešimams apie AB „Ignitis grupė“ įmonių grupėje daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, administracinius ir tarnybinius nusižengimus, darbo pareigų pažeidimus, galimai neetišką darbuotojų ar jos atstovų elgesį, diskriminacijos ar korupcijos atvejus bei kitus teisės aktų pažeidimus.“. Argi mes ne apie tą patį?

3 pavyzdys

Šalies nepriklausomybės pradžioje, sovietinei kariuomenei traukiantis iš karinio Ruklos miestelio, buvo dedamos pastangos perimti iš rusų visą įmanomą dokumentaciją. Kaip liudija rusų kalba surašytas perdavimo aktas tarp Rusijos ir Lietuvos atstovų, apie teisinius formalumus tuo metu buvo galvojama mažiausiai ir taip Ruklos elektros tinklai pateko į tuomet miestelyje veikusios Ruklos komunalinio ūkio bendrovės balansą.

Bendrovė nesėkmingai siekė šiuos tinklus toliau perduoti tikrajam šeimininkui – tuometinei už elektros tiekimą atsakingai valstybės įmonei, o po kiek laiko, nutraukus bendrovės veiklą, minėti tinklai pateko į savivaldybės turto apskaitą. Nei buvusi Ruklos bendrovė, nei savivaldybė niekada šiais tinklais nesinaudojo, nesinaudoja ir nesinaudos, nes tiekti elektrą yra ne savivaldos, o valstybės valdomos įmonės monopolinė funkcija, kurią nenutrūkstamai nuo pat sovietinių laikų ir vykdė valstybės įmonė, atsakinga už elektros tiekimą. Ši įmonė, po įvairių transformacijų, šiuo metu vadinama ESO.

Jonavos rajono savivaldybė jau dešimtmečiais siekia, kad jos funkcijoms nereikalingus elektros tinklus pasiimtų į balansą jų faktinis šeimininkas – ESO, tačiau niekaip to pasiekti negali, nes formaliai trūksta dalies techninių dokumentų, kurių nepaliko sovietų kariškiai, todėl perdavimas paraidžiui neįmanomas – neatitinka teisės aktuose aprašytų procedūrų.

Parengti tuos trūkstamus dokumentus taip pat nėra galimybės. Biurokratinė aklavietė, tačiau ji netrukdo ESO toliau faktiškai eksploatuoti šių tinklų, tiekti jais elektrą bei rinkti mokesčius už paslaugas iš vartotojų. Patiems ESO niekada nebuvo svarbu, kad jie neapskaito savo balanse faktiškai naudojamo turto ir neturi jokių naudojimą įteisinančių sutarčių.

Vienu metu vadovų lygmenyje buvo sutarta, kad savivaldybė parengs naujų tinklų projektą ir tada ESO perims esamus. Savivaldybė biudžeto lėšomis tai padarė. ESO tinklų neperėmė, nes per tą laiką, kol buvo rengiamas projektas, pasikeitė jų pozicija. Vėl metų metais ESO faktiškai naudoja elektros tinklus Rukloje, teikia paslaugas ir renka mokesčius, bet šių tinklų neremontuoja, nes turtas formaliai ne jų. Savivaldybė taip pat neinvestuoja į šio turto gerinimą, nes jis nereikalingas savivaldybės funkcijoms, o elektros tiekimo infrastruktūra turi būti išlaikoma iš mokesčio už elektrą, kurį surenka ESO.

Periodiškai gaudami įspėjimus iš seniūnijos ir daugiabučių namų administratoriaus apie ženkliai blogėjančią tinklų būklę ir grėsmę Ruklai likti be elektros tiekimo, vėl bandome ginti viešąjį interesą ir belstis į ESO duris. Gauname pasiūlymą apmokėti 50 proc. naujų tinklų nutiesimo kainos su pagrasinimu, kad jei savivaldybė to nepadarys, ESO bus priversta pusę tinklų tiesimo kainos padalinti daugiabučių namų gyventojams ir kitiems vartotojams.

Paklausiame, ar į Ruklos gyventojų mokamą kainą nėra įskaičiuojama dalis, skirta infrastruktūros priežiūrai ir plėtrai, ir jie už elektrą 30 metų moka mažiau nei kiti? Gauname atsakymą, kad moka visi vienodai, tačiau šie tinklai nėra ESO apskaitoje, todėl jų priežiūra neatliekama. Vėliau ESO lyg ir pripažino, kad gyventojai ir savivaldybė „ne prie ko“ ir prie sumanymo juos papildomai apmokestinti nebegrįžo.

Galų gale sutariam, kad perduosim Ruklos tinklus ESO esamos būklės už jų pasiūlytą 35 Eur kainą ir gaunam ESO parengtą sutartį, pagal kurią iš savivaldybės reikalaujama įsipareigoti: atlyginti visus nuostolius, atsiradusius dėl bet kokių elektros tiekimo sutrikimų iki tol, kol ESO šiuos tinklus atnaujins, ir atstatyti visas dangas, kurios bus ardomos ESO remontuojant Rukloje elektros linijas.

Tai vėl yra nesunešiojamos klumpės – savivaldybė negali biudžeto, t. y. visuomenės lėšomis prisiimti dengti ESO nuostolius, atsiradusius dėl jų nepertraukiamai dešimtmečiais vykdytos veiklos. Visas tokias rizikas visuomenė apmoka, mokėdama už elektros paslaugas, šiuo atveju prašoma apmokėti dvigubai.

Pasisiūlėme prisiimti pareigą atstatyti dangas, prieš tai susiderinus ir savivaldybei kartu su elektros linijomis atliekant kitus: vandentiekio, nuotekų, šilumos tinklų ar gatvių bei kiemų remonto darbus. To nepakako. Situacija vėl aklavietėje. Tinklai toliau sensta, o valstybės įmonė, kuri vienintelė šiais tinklais naudojosi, naudojasi ir naudosis, apsimeta, kad viso to nemato, nes formaliai, turtas, kuriuo jie naudojasi – ne jų.

Priminsiu, kad mes kalbame apie Ruklą – strategiškai svarbų karinį objektą, kuris bet kuriuo metu gali likti be elektros ir tai vyksta XXI amžiuje bei įvairių grėsmių šalyje akivaizdoje. Kas bus atsakingas, kai Rukla liks be elektros? Savivaldybė, kuri niekada elektros gyventojams netiekė, bet savo apskaitoje turi jai nereikalingą ir jos nenaudojamą turtą ar valstybė, kurios atstovai visą laiką be teisinio pagrindo naudodamiesi savivaldybės turtu elektrą tiekė, mokesčius rinko, bet infrastruktūra nesirūpino?     

Tai tik trys pavyzdžiai. Jų girdime daug daugiau. Tai gal laikas garsiai sušukt, kad karalius nuogas? Gal pavyks pažadinti ką nors iš jo svitos? O gal anksčiau, nei Rukla liks be elektros, atsiras nemieganti institucija, kuriai vis dėl to rūpi visuomenės interesas? 

Mindaugas Sinkevičius, Jonavos rajono meras