Naujienos

V.Demidenko – apie nematomą globojamų vaikų kasdienybę


„Mes nė vienas negalime ištrinti savo gyvenimo fragmentų. Taip pat ir vaikai – jie negali iš atminties ištrinti traumos, patirtos vaikystėje ir savo gyvenimą perrašyti iš naujo. Tačiau globėjų šeimose, o ne vaikų globos namuose gyvenantys ir augantys vaikai pamato alternatyvą – kad jis gali būti priimtas toks, koks yra, kad gali būti mylimas ir kad nereikia nuolat kovoti su jį supančiu pasauliu. Gyvenimas gali būti kitoks, tad mūsų tikslas tai parodyti“, – sako Jonavos rajono Socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Demidenko.

Šiuos metus centras pasitiko svarbia naujiena ir permainomis – Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centras reorganizuotas prijungiant jį prie rajono Socialinių paslaugų centro.

Ką toks pokytis reiškia, ar Jonavos rajone nestinga globėjų, su kokiais iššūkiais jie susiduria ir kokia yra nematoma kasdienybė? Apie visa tai – pokalbis su V. Demidenko.

Kokias paslaugas teikė Vaiko ir šeimos gerovės centras?

Institucinę globą. Pastaraisiais metais veikė Vaiko ir šeimos gerovės centras, o seniau tai buvo vaikų globos namai. Senais laikais, kai buvo tik institucinė globa, juose gyveno apie 80 vaikų, vėliau – 60 ir palaipsniui skaičius mažėjo. Dabar, kai juos perėmėme mes, bendruomeniniuose vaikų globos namuose – institucinėje globoje – likę tik vienuolika vaikų.

Šiuo metu Jonavos rajone turime apie 130 vaikų, kurie globojami šeimose. Tai yra vaikai, kurie dėl tam tikrų priežasčių teismo sprendimu buvo paimti iš šeimų.

Kodėl jūsų minėti vienuolika vaikų negyvena globėjų šeimose, o liko institucinėje globoje?

Lietuva jau nuo 2017 metų eina į tikslą – kad šalyje neliktų vaikų globos namų, o vaikai gyventų globėjų šeimose. Tačiau taip pat visi supranta – nebus taip, kad 100 procentu visi vaikai, kurie teismo sprendimų paimti iš šeimų, gyvens globėjų šeimose. Institucinės globos visiškai neišvengsime ir apie 10 proc. vaikų gyvens būtent institucinėje globoje.

Mūsų rajone tokių vaikų skaičius nėra didelis – vidutiniškai apie dešimt, jis, žinoma gali svyruoti į vieną ar kitą pusę. Mes kalbame apie labai dideles traumas patyrusius vaikus, apie tokius, kurie teismo sprendimu iš šeimų paimti jau būdami paaugliai, 16–17 metų. Institucinėje globoje būtent ir gyvena tokio amžiaus vaikai.

Dėl sudėtingų trauminių patirčių, dėl savo amžiaus pritapti naujoje šeimoje jiems yra ypatingai sunku. Yra paauglių, linkusių į nusikalstamą veiklą, yra vaikų, kuriems jau taikomos tam tikros priemonės, pavyzdžiui, apykojės.

Tačiau reikia suprasti, kad institucinė globa nėra tokia, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius. Viskas keičiasi ir mes labai stengiamės, kad institucinė globa būtų kuo artimesnė šeimai. Vaikai gyvena šeimynose, kur turi ne tik teises, bet ir pareigas, dienotvarkė kitaip sudėliota, pareigų pasiskirstymas – viskas yra išties kitaip, nei senuosiuose vaikų globos namuose. Stiprinsime ir psichologo paslaugas.

A. Reipos nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje buvo atidarytas naujas nuosavas namas, kuriame gyvena viena šeima, taip pat Kulvoje gyvena kita šeima. Turime dvi šeimynas ir ten dirba mūsų darbuotojai. Tai, žinoma, naujas iššūkis ir mums, nes su institucine globa niekada dar nebuvome susidūrę.

Tačiau budintys globėjai, nuolatiniai globėjai ir seniau buvo jūsų žinioje?

Taip, todėl bendrai darbas su globėjais ir su be tėvų globos likusiais vaikais mums nėra naujiena. Mūsų globos centras įvertintas labai teigiamai – gavome Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimą, o prieš kelis metus sulaukėme ir europinio patvirtinimo, kad mūsų teikiamos paslaugos atitinka Europos socialinių paslaugų kokybės standartus. 

Jonavos socialinių paslaugų Globos centras yra stiprus padalinys, kur dirba kvalifikuoti specialistai, globos koordinatoriai, psichologai ir kiti specialistai. Turime ir labai stiprią globėjų bendruomenę. Esame dėkingi jiems už tai, kad jie yra, kad į savo šeimas priima namų netekusius vaikus.

Labai gerai prisimenu 2017 metus, kai atsirado šūkis „Lietuva – be vaikų globos namų“, o ši nauja funkcija priskirta mums. Tada, pamenu, buvo visai neaišku, iš kur gausime globėjų, kas Jonavos rajone sutiks priimti vaikus globai savo šeimoje ir pagaliau – kaip viską daryti.

Nuogąstavimai ir baimės buvo be reikalo?

Iššūkių, žinoma, buvo. O šiuo metu turime beveik šimtą globėjų, kuriais labai džiaugiamės, suteikiame jiems reikiamą pagalbą. Juk situacijų būna įvairių, taip pat – ir krizinių. Globėjams kartais reikia laikino atokvėpio paslaugos, kartais ir jie išgyvena perdegimo sindromo simptomus – tai natūralu. 

Perkame vaikų psichiatro ir psichoterapijos paslaugas, nes kalbame apie sudėtingus atvejus, sunkias traumines patirtis. Yra vaikų su psichinės sveikatos sutrikimais, jiems reikalinga nuolatinė pagalba. Taip pat dirba ir psichologas.

Minėjote, kad Jonavos rajone yra apie šimtas globėjų. Tačiau ar jų poreikis yra didesnis, ar jų dar trūksta?

Taip, poreikis yra. Svarbu suprasti, kas yra globėjas ir koks jo darbas. Juk nėra taip, kad globoti vaiką pradedi aštuntą valandą ryto, penktą valandą popiet baigi ir uždarai duris. Ne – globėjo darbas tęsiasi visą parą. Globėjo darbas yra būti – kiekvieną akimirką, išbūti sudėtingose situacijose.

Esu įsitikinusi: būti globėjais renkasi tie, kurie jaučia tam pašaukimą. Apskritai manau, kad socialinėje srityje negali dirbti žmonės, kurie nejaučia pašaukimo.

A. Reipos nuotr.

Esame nuoširdžiai dėkingi Jonavos rajono budinčių globotojų, globėjų (rūpintojų) bendruomenei ir kviečiame visus neabejingus Jonavos rajono gyventojus apsvarstyti galimybę „tapti namais“ tėvų globos netekusiems vaikams. Svarstančius apie tokią galimybę maloniai kviečiame kreiptis į Jonavos rajono socialinių paslaugų centro padalinį – Globos centrą.

Būti globėju yra rimtas sprendimas, nes į savo šeimą priimi kitą žmogų – vaiką, turėjusį trauminių patirčių. Kaip žinoti, ar ši veikla, šis darbas, šis pašaukimas – iš tiesų tavo?

Tam yra organizuojami mokymai. Jie skirti visiems žmonėms, kurie galbūt turi tik nedrąsią mintį tapti globėjais, bet nežino, nėra įsitikinę, ar gali. Būtent todėl ir kviečiame į mokymus – kad galėtų apsispręsti, geriau pažintų patys save. Mokymai trunka du mėnesius ir per šį laiką žmogus nueina ir gilesnį savęs pažinimo kelią.

Būsimi globėjai turi suprasti, kad yra vaikų, patyrusių labai dideles traumas, visiškai nepasitikinčių suaugusiais. O tam, kad sukurtum ryšį su tokiu vaiku – reikia labai daug pastangų, daug vidinės stiprybės. Tą ir stengiamės suteikti, perduoti globėjams.

Priminkite, kokia yra vaiko iš šeimos paėmimo procedūra ir koks vaidmuo tenka Socialinių paslaugų centrui?

Ar yra rizika šeimoje – visų pirma nustato Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAĮT) specialistai. Socialinių paslaugų centras tokių įvertinimų iš viso neteikia, tai – ne mūsų žinioje. Sprendimą, ar vaikas turi būti paimamas iš šeimos, gali priimti vienintelė institucija – teismas.

Tik tada, jei teismo sprendimas teigiamas, ši informacija pasiekia mus ir mes pradedame ieškoti globėjo – laikino ar nuolatinio.

Globėjus kartais randame ir kitame rajone. Tarkime, šiuo metu keli vaikai iš Jonavos rajono globojami globėjų šeimoje Vilniuje. Situacijų būna įvairių, ypač jei vyksta ikiteisminiai tyrimai, jei tai skaudūs įvykiai, jei yra įtarimų dėl seksualinio smurto prieš vaikus, taikomos kardomosios priemonės – tada ieškome globėjų kituose rajonuose, kad apsaugotume vaikus nuo pašalinių dalykų, nuo dar didesnio traumavimo.

Kokios yra trauminės patirtys, kurias šeimose patiria vaikai?

Pačios skaudžiausios – seksualinis išnaudojimas. Bet yra ir kitų traumų, kurias patiria vaikai. Viena iš tokių – nesaugus prieraišumas. Atrodo, skamba nekaltai: tėvai neskiria dėmesio, nepatenkina prieraišumo poreikio, bet vėliau tai tampa kitų sutrikimų priežastimi, gali iššaukti psichikos sutrikimus. Kai vaikas negauna pirmojo saugaus ryšio su suaugusiais žmonėmis – jis iš esmės nesupranta, kaip gyventi pasaulyje, kuo pasitikėti.

Vaikui ypatingai svarbu turėti saugų ryšį su mama, su tėčiu, su močiute ar kitu suaugusiu žmogumi. Vaikai, kurie teismo sprendimu paimami iš šeimų, dauguma turi destruktyvų ryšį su aplinka, pažeistas jų saugumas. Iš to atsiranda kiti dalykai – manipuliavimas, nusikalstamos veikos, neadekvatus elgesys, kai vaikas nebemoka reaguoti į aplinką, nežino, kaip joje būti.

Apie saugų ryšį, prieraišumą yra paskelbti ir moksliniai tyrimai – mokslo pripažinta, kad nepakankamą prieraišumą turėję vaikai ilgai ir sudėtingai turi gydytis psichologines traumas.

Kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaikas tiesiog blogai išauklėtas. Bet kai giliniesi į priežastis – pamatai, kad blogas auklėjimas yra visiškas neauklėjimas arba dėmesio į vaiką nekreipimas. Turėjome atvejų, kai vaikas miegojo laiptinėje, nes mama geria. Toks vaikas tikrai neturi saugaus ryšio su mama, su tėčiu.

Kai tokie vaikai apsigyvena globėjų šeimose – tai išbandymas ir jiems. Atrodo, kad vaikas tyčia blogai elgiasi, tarsi siųsdamas žinią: jei aš blogai elgsiuosi, tu mane atiduosi, manęs atsisakysi? Provokuojantis elgesys ir nepripažinimas, kad mane iš esmės galima priimti. Bet mes vaiką priimame – bet kokį, o jei jo elgesys blogas, tada jį ir koreguojame. Bet vaikas, kaip asmenybė, kaip žmogus – svarbus. Agresyvus elgesys visada yra dėl nesaugumo jausmo.

To vaikai nėra išmokę, supratę – kad jie gali būti kažkam svarbūs, kažkam reikalingi. Jie labai nustemba, kai sulaukia kitokios reakcijos. Bet, žinoma, tai nereiškia, kai mes viską jiems leidžiame. Kalbame apie ribas, apie taisykles.

Minėjote, kad globėjo tenka ieškoti ir paaugliams. O koks jauniausias globojamas vaikas?

Gruodžio mėnesį gimusi mergaitė, kurios mama atsisakė ligoninėje. VTAĮT šiuo metu sprendžiamas kūdikio įvaikinimo klausimas, bet kol kas mergaitę globoja laikini globėjai. Mūsų laikinoji globėja mažylę prižiūrėjo dar klinikose, ką tik gimusią. Labai džiaugiuosi tokiu mūsų globėjų požiūriu – mes nepalikome naujagimės tik Kauno klinikų medikų priežiūrai, bet sugebėjome užtikrinti pirmuosius kūdikio prieraišumo poreikius. 

Manau, kad tai yra mūsų globėjų bendruomenės branda – suprantame, kad tik gimusiam vaikui labai svarbu turėti ryšį, kad kažkas jį paimtų ant rankų, kad priglaustų. Jausti tą ypatingą šilumą. Mūsų budinti globėja Kauno klinikose išbuvo visas dienas, kiek reikėjo.

Globėjų šeimos Lietuvoje yra nuo 2017 metų. Per tą laiką yra ir pilnametystės sulaukusių vaikų. Koks lieka globėjų ir suaugusių vaikų ryšis?

Taip, tokių atvejų yra. Yra labai gražių pavyzdžių, kai vaikai grįžta kaip į savo tikras šeimas, ypač tokia bendrystė jaučiasi per šventes.

Puikiai suprantame, kad globėjams nėra pareigos rūpintis vaikais tada, kai jiems sukanka 18 metų. Pagaliau – jie už tai negauna atlygio. Tačiau realybė yra kitokia – lieka ryšys, o globėjai, tarsi tikri tėvai, savo globotiems vaikams padeda ir finansiškai, ir išvažiuojant prikrauna įvairių gėrybių. Kai tokiam vaikui sueina 18 metų, jam skiriama išmoka, tačiau ji nėra didelė, o pradėti savarankišką gyvenimą – nelengva.

Bent jau seniau tekdavo išgirsti ir pavydo: kaimynai skųsdavo vaikus globojančius kaimynus, kad šie „paėmė vaiką dėl pinigų“. O kaip dabar?

Mažiau, tačiau pasitaiko. Pamenu atvejį, kai sulaukėme kaimyno skambučio dėl to, kad pas vaikus globojantį kaimyną kieme yra nepjauta žolė, kiemas netvarkingas ir kad vaikus jis globoja tik dėl pinigų. Mes pasiūlėme: padėkite kaimynui nupjauti žolę, susitvarkyti. Gal jis iš tiesų nespėja?

Mūsų specialistai organizavo susitikimus kaimų bendruomenėse ir kalbėjome apie tai, kad globėjai yra tiesiog žmonės – jūsų kaimynai, galbūt jūsų draugai, kurie pasiryžo padėti vaikams, pasidalinti širdies šiluma.

Manau, ne visi supranta, koks tai sudėtingas darbas, kiek jame yra atsakomybės. Pradžioje buvo įsivaizdavimas, kad žmogus, paėmęs globoti vaikus, yra tarsi supermenas, kuris turi būti ypatingai geras, kone šventas. Ir jo kiemas privalo būti sutvarkytas.

Bet jie žmonės, kurie ir pavargsta. Mes su savais vaikais juk turime rūpesčių. Natūralu, kad tėvų globos netekę vaikai atsinešė dar daugiau traumų ir dar daugiau problemų. Mūsų globėjai nėra šventi, bet jie šventi savo siekiu, noru padėti ir pasiryžimu su tais vaikais būti.

Išbūti tame yra sudėtinga.

Šaltinis: Jonavos r. savivaldybė, A. Reipos nuotr.

80 views