Žmonės

Jonavietis kiemą pavertė geležiniu rojaus kampeliu


Jonavoje, Gėlių gatvės gale, įsikūrusios sodybos neįmanoma nepastebėti – ją puošia daugybė metalo skulptūrų, traukiančių akį. Jas savo rankomis pagamino sodybos šeimininkas Remigijus Rabikauskas, kuris, nors ir neskuba vadinti savęs menininku, gali džiaugtis sulaukiantis ne tik jonaviečių pagyrų, bet ir apčiuopiamo pripažinimo – Japonijoje įsikūrusi tarptautinė metalo perdirbimo įmonė neseniai nusprendė R. Rabikausko kūrinio atvaizdu papuošti savo kalendorių.

Klausantis jonaviečio pasakojimo – akivaizdu, metalo žvangesio apsupto hobio jis niekada nesiejo su noru tapti žinomu: vyro žodžiais tariant, kūryba iš ne itin lengvai paklūstančios medžiagos jam yra tarsi malonus asmeninis iššūkis.

Norėjo papuošti kiemą

„Šį namą mes nusipirkome prieš 15 metų. Jo būklė buvo tikrai prasta, tad teko viską remontuoti iš esmės. Namo tvarkymas užtruko gal 8-erius metus – daug ką po truputį darėme patys. Kai baigėme namo remontą, atsirado daugiau laiko, gimė noras įkurti sodą, susitvarkyti kiemą.

Svarsčiau, kuo galėčiau papuošti aplinką. Kartą pravažiuojant pro vieną sodybą pamačiau pas žmogų medžio skulptūras. Jos sudomino mane ir aš pradėjau klausinėti, iš kur jos, kas jas sukūrė. Taip jau išėjo, kad sutarus kainą, viena jų – medinė pelėda – atsirado mūsų namuose. Kai pastačiau ją kieme, man kilo mintis, jog galėčiau pabandyti pagaminti kažką iš metalo. Juk ne vienus metus dirbau suvirintoju…

Susiradau internete širšės brėžinius ir pagaminau ją“, – paklaustas apie savo kūrybos pradžią pasakojo R. Rabikauskas.

Aplinkiniai skatino kurti toliau

Nors pirmasis kūrinys pačiam R. Rabikauskui nekėlė didelio žavesio, aplinkinių pagyros neleido sustoti.

„Aš puikiai pamenu, kad ta širšė man nelabai patiko, nes mačiau ne vieną trūkumą. Gal dėl to, kad man visada norisi viską padaryti kuo geriau… Tačiau šeima, draugai ir kiti žmonės gyrė mano pirmąjį kūrinį. Tuomet pagalvojau, kad jei jums patinka, pagaminsiu dar ką nors…“, – šypsodamasis kalbėjo jonavietis.

Užsakymų atsisako

Vėliau kūrinys keitė kūrinį, o jonavietį vis dažniau pasiekdavo žmonių prašymai pagaminti kažką išskirtinio jiems už atlygį. Tačiau R. Rabikauskas jokių užsakymų nepriima iki šiol. Kodėl? Tam jis turi savitą paaiškinimą.

„Aš visada sakau taip – arba tu kuri, arba uždarbiauji. Tokiai kūrybai reikia laiko, o aš nenoriu kažką gaminti skubėdamas, nenoriu, kad mano kūriniai būtų paviršutiniški. Tada žavesio netektų pats procesas.

Pinigus aš uždirbu virindamas darbe, o kūriniai iš metalo – malonus hobis“, – teigė vyras.

Ne vienas R. Rabikausko kūrinys yra papuošęs Jonavos miesto ir rajono ugdymo įstaigas bei kitas viešas erdves.

„Pamenu, sulaukiau vienos mokyklos direktorės prašymo pagaminti kažką jos mokyklai. Aš atsakiau, kad negaminu pagal užsakymą, tačiau galiu padovanoti žirafą, kuri stovi mano kieme. Gavosi taip, jog žirafa greitai buvo supakuota ir išvežta. Tiesa, namo grįžusi žmona pasigedo jos, tad turėjau gaminti kitą žirafą“, – prisiminė vyras.

Naudoja vos du įrankius

R. Rabikauskas visus savo kūrinius gamina naudodamas vos du įrankius – suvirinimo aparatą bei šlifavimo mašinėlę.

„Žinoma, jei turėčiau specialias dirbtuves, naudočiau argoną, įvairius spaustuvus, būtų lengviau, tačiau, kaip ir minėjau, visa tai yra tik mano hobis.

Dėl to apsiriboju brėžinių gamyba ir kūryba, vedinas klausimo – kas gausis šįkart? Būna, kad įsivaizduoji kūrinį vienaip, tačiau metalas – ne popierius, tad kartais galutinis produktas išeina šiek tiek kitoks nei atrodė brėžiniuose. Palenk ne taip metalą ir turėsi skylę, o tada jau reikia imtis taisymo.

Kalbant apie brėžinius, kartais randu jų internete, šiek tiek patobulinu pagal save ir vadovaujuosi jais. Kitus nusibraižau pats, tiesiog sugalvojęs, ką konkrečiai noriu pagaminti“, – kalbėjo jonavietis pridurdamas, kad kūryba iš metalo jam – tarsi asmeninis iššūkis.

Siekia įpūsti gyvybės

„Kai tik pradedu kažką gaminti, man visada kyla klausimas, ar sugebėsiu padaryti tai, ką suplanavau, o kaskart norisi užsibrėžti sau vis didesnius tikslus. Kai jau matai galutinį rezultatą, dažniausiai turi prie ko prikibti, bet taip pat jauti ir džiaugsmą.

Man svarbu, kad gaminiai nebūtų statiški – norisi, kad jie įkūnytų kažkokį judesį, veiksmą, turėtų gyvybės. Manau, dauguma kūrėjų to siekia“, – pasakojo pašnekovas.

Didelę dalį skulptūrų – išdovanojo

Vyras skaičiuoja, kad iki šiol yra pagaminęs daugiau nei 100 skirtingo dydžio skulptūrų. Tačiau gavus pasiūlymą surengti nuosavų darbų parodą, jis suprato, kad to padaryti taip lengvai nepavyks.

„Labai daug skulptūrų išdalinau. Ne viena jų iškeliavo į užsienį. Dažniausiai dovanodavau mažytes, nes dideles ne visi turi kur pasistatyti.

Kai sulaukiau kvietimo surengti savo kūrinių parodą vienoje mokykloje, aš supratau, kad neturiu jų pakankamai. Tada buvau paragintas pataupyti savo kūrinius. Pagaminus 30 naujų darbų, surengiau kelias parodas skirtingose ugdymo įstaigose. Netrukus viena paroda turėjo būti pristatyta jonaviečiams Jonavos kultūros centre, tačiau dėl koronaviruso parodą atidėjome“, – kalbėjo jonavietis.

Susižavėjo japonai

Vos prieš kelias savaites jonavietį pasiekė džiugi žinia apie tai, kad vienu jo kūriniu susižavėjo japonai.

„Japonijoje įsikūrusi metalo perdirbimo įmonė „Legend Metal“ ieškojo skulptorių iš viso pasaulio, kurie kuria metalo dirbinius, galinčius papuošti naujo įmonės kalendoriaus puslapius. „Legend Metal” atstovė atkreipė dėmesį į mano darbus. Tad tereikėjo nusiųsti savo kūrinių nuotraukas, o vėliau buvo sprendžiama, kurios iš jų atsidurs kitų metų kalendoriuje.

Dukra nusiuntė mano gaminto erelio nuotrauką. Jau žinome, kad ji papuoš vasario mėnesį. Džiugu ir tai, kad prie mano skulptūros kalendoriuje atsiras ir Lietuvos vėliava – jau matėme maketą“, – pasakojo vyras.

Geležinis rojaus kampelis

Nesunku pastebėti, kad dauguma R. Rabikausko skulptūrų – gyvūnai. Paklaustas, kodėl jo dėmesį dažniausiai prikausto būtent gamtos kūriniai, jonavietis pasakoja apie jo gyvenimą lydintį požiūrį, grįstą teologinėmis idėjomis.

„Čia, ko gero, reikėtų paminėti, kad aš nemažai savanoriauju, bendradarbiaujant su religinėmis organizacijomis – vedu paskaitas įvairiomis temomis, o teologija nuo seno užima svarbų vaidmenį mano gyvenime.

Suprasdamas, kad neįmanoma sukurti rojaus žemėje: matome įvairias ligas, problemas, tą pačią koroną, aš visada sakau, kad nepaisant to, mes galime padaryti pasaulį gražesniu.

Kadangi gyvūnai primena rojų, juos atkartojantys kūriniai – tarsi galimybė padaryti šį pasaulį gražesnį. Aš visada manau, kad mes turėtume padaryti tai, kas mūsų rankose – stengtis, jog mūsų aplinka būtų geresnė ir gražesnė.

Taigi, mūsų kiemas – mūsų geležinis rojaus kampelis“, – teigė vyras.

Nelaiko savęs menininku

Pasiteiravus, kada R. Rabikauskas suprato, kad turi menininko gyslelę, vyras tik nusišypso ir atšauna, kad yra ne menininkas, o suvirintojas.

„Tiesą sakant, aš niekada per daug apie tai negalvojau. Bet aš nesu menininkas… Aš esu suvirintojas.

Taip, galbūt vaikystėje piešiau, dailinau savo kambario duris, nes visada mėgau grožį aplinkui. Vėliau, savanoriaujant ir organizuojant visokias paskaitas, man vėl reikėdavo kažką nupiešti, sukurti. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs menininku ir dabar nemanau, kad esu juo.

Aš tiesiog atradau sau malonų hobį“, – mintimis pasidalijo vyras.

1051 views