Žmonės

Greičiausia mergina – tik vienas iš G. Aleksynaitės titulų


Energinga, nuolat besišypsanti ir optimizmu spinduliuojanti mergina – toks įspūdis kyla žvelgiant į jonavietę Gabrielę Aleksynaitę. Be to, kad yra policijos pareigūnė, ji gali didžiuotis ir esanti puiki lenktynininkė, kuri, pasekusi tėvo pėdomis, jau nuo mažų dienų šluote šluoja laimėjimus slalomo, autokroso ir kitose, su automobilių sportu susijusiose varžybose.

Pati Gabrielė savo laimėjimų pernelyg nesureikšmina: jos žodžiais tariant, lipti ant nugalėtojų pakylos – smagu, tačiau didžiausią pasitenkinimą atneša jausmas, kurį ji patiria vairuodama lenktynių trasoje.

Laimėjimų nebeskaičiuoja

Greičiausia mergina – taip skamba paskutinėse varžybose, kurios vyko rugsėjo 27-ąją dieną Tauragės autokroso trasoje, Gabrielės pelnytas titulas. Kiek laimėjimų ji turi iš viso? Į šį klausimą negali atsakyti net pati mergina, mat Gabrielė – nuolatinė varžybų dalyvė, per 17-kos metų lenktynininkės stažą pelniusi tiek taurių, jog jų suskaičiavimas tapo sunkiai įveikiama užduotimi.

„Tiesa sakant, aš net nepamenu pirmųjų savo varžybų… Jų per mano gyvenimą buvo tikrai labai daug. Negalėčiau išskirti ir svarbiausių laimėjimų. Pasakysiu tik tiek, kad smagiausia laimėti tuomet, kai varžybų trasoje jauti didelę konkurenciją ir varžaisi su patyrusiais konkurentais“, – pasakoja mergina.

Sudomino tėtis

Gabrielės tėtis – V. Aleksynas – taip pat degė aistra automobilių sportui. Mergina neabejoja, kad būtent dėl to užgimė ir jos meilė vairavimui.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėtis – labai mylintis, nepaprastas ir lengvai išprotėjęs  vyrukas – važiuodavo įvairiausiose mėgėjiškose automobilių sporto varžybose. Tėčio rezultatai būdavo labai geri. Jis dirbo ir automobilių sporto teisėju.

Taip išėjo, kad ankstyvais savaitgalio rytais, dar saulei nepakilus, ridendavausi iš lovos ir važiuodavau kartu su tėčiu stebėti varžybų.

Jis matė, kad man nuo mažų dienų patikdavo įvairios ekstremalios veiklos. Dėl to nusprendė, jog reikia išmokyti mane vairuoti.

Mokymasis, kai sėdi tėčiui ant kelių ir bandai pasukti vairą, tėčiui minant pedalus, manau, buvo išbandytas ne vieno. Tačiau aš savarankiškai vairuoti pradėjau vos sulaukus 8-erių metų“, – kalbėjo jonavietė.

Varžybos po varžybų

Netrukus Gabrielės tėtis pamatė, kad mergina turi perspektyvų vairavime.

„Sulaukus 9-erių metų, prasidėjo mano dalyvavimas varžybose. Pirmieji bandymai vyko slalomo trasose. Slalomai – mėgėjiška automobilių sporto šaka. Tokio tipo varžybos vyksta uždarose aikštelėse: automobilis turi kuo greičiau įveikti tam tikrą trasos kombinaciją, neišvartyti sustatytų kūgelių.

Slalomai būna ir „lėtuminiai“, ir „greituminiai“. Išbandžiau tiek vienus, tiek kitus. Galiu pasakyti, kad tai – aukšto meistriškumo reikalaujanti sporto šaka, nuo kurios savo karjerą pradėjo daugelis lenktynininkų.

Vėliau įsitraukiau ir į kitas automobilių sporto šakas: varžiausi su kartingais, dalyvavau žiemos, sprintų varžybose, mėgėjiškuose raliuose. Įgavus patirties, važiavau ir profesionaliai, sėkmingai dalyvavau automobilių kroso bei rali-kroso čempionatuose“, – pasakojo Gabrielė.

Vienintelė mergaitė

Jonavietė prisimena, kad vos pradėjusi varžytis lenktynių trasoje, ji sulaukė ne tik nemenko žiūrovų susidomėjimo, bet ir palaikymo. Tiesa, Gabrielė pastebi, kad tuomet lenktyniauti ryždavosi kur kas mažiau moterų.

„Galiu pasakyti, kad prieš 15–17 metų moterų lenktynėse būdavo vos viena kita. Tai ką jau kalbėti apie mažą mergaitę: būdavau ne tik vienintelė mergaitė, bet ir jauniausias dalyvis. Pamenu, sulaukdavau klausimų, kaip aš apskritai pasiekiu pedalus? Jaučiau tikrai didelį aplinkinių palaikymą… Jie girdavo, skatindavo nesustoti.

Dabar lenktynėse dalyvauja nemažai merginų. Joms netgi yra organizuojamos pramoginės, vien tik moterims skirtos, varžybos. Dalis jose dalyvaujančių merginų siekia aukštų rezultatų, kitos tikisi tik smagiai praleisti laiką: tokiose varžybose galima pamatyti ir moteriškai papuoštus automobilius, ir dailiai apsirengusias entuziastes…“, – pasakojo Gabrielė.

Neigia stereotipus

Ko gero, ne vienas yra girdėjęs stereotipinį posakį: „Moteris už vairo – bėda už kampo“. Ką apie jį mano Gabrielė?

„Blogais vairuotojais gali būti ir vyrai, ir moterys. Yra vyrų, kurie apskritai nemoka vairuoti ir visiškai nieko nesupranta apie automobilius, visiškai jais nesidomi. Ne kiekvienam to ir reikia… Tačiau, manau, kad bent kažkokį suvokimą apie techniką turėtų turėti kiekvienas vyras. Man yra svarbu, kad vaikinas šioje srityje nusimanytų daugiau nei aš.

Per visą savo lenktyniavimo karjerą kelis kartus esu girdėjusi ir diskusijas, kad automobilių sportas – ne moteriška veikla. Kalbant apie šį stereotipą, su drauge, kuri profesionaliai lenktyniauja žiedinėse lenktynėse, esame kalbėję, kad dėl tam tikrų niuansų automobilių sportas kaip tik gali būti priskiriamas prie daugiau moteriškų nei vyriškų užsiėmimų – jis reikalauja daug kruopštumo, atidumo, kantrybės, savitvardos, šalto proto. Tai, mūsų manymu, labiau būdinga būtent moterims“, – teigė Gabrielė.

Išbandė ir šturmano kėdę

Jonavietė išbandė ir šturmano kėdę. Nors ši patirtis jai buvo įdomi, Gabrielė neabejoja – ji visada išliks ištikima vairuotojos rolei.

„Mane visada domino nauji, nepatirti dalykai. Nors aš – statutinė pareigūnė, dirbanti rimtą darbą, esu linkusi ryžtis naujoms avantiūroms. Tiesiog nemėgstu sėdėti vienoje vietoje.

Taip nutiko, kad pažįstamas lenktynininkas kartą pasiūlė išbandyti šturmano kėdę dėl smagumo – pravažiavau trasoje, pažiūrėjau, kaip viskas vyksta. Šiek tiek vėliau kaip šturmanė sudalyvavau ir varžybose, kurios, deja, nebuvo sėkmingos – padaryta ne viena klaida, lėmusi tai, jog nieko nelaimėjome. Visgi, pasimokiau iš savo klaidų ir kai prieš keletą savaičių šturmanavau mini ralyje „Kauno ruduo“, mūsų komanda savo klasėje užėmė pirmąją vietą. „Kauno rudens“ ralyje tiesiog atsisėdau į šturmano kėdę ir padariau tai, ką turėjau: susiskaičiavau laiko kontrolės limitus, vidutinį greitį, išmokau slalomo schemas ir susikaupusi perteikiau jas vairuotojui.

Nors, manau, kad į šturmano kėdę dar ne kartą atsisėsiu, mano duona yra vairavimas“, – teigė mergina.

Vertėsi kelis kartus

Paklausta apie tai, kokia vairuotoja ji yra kasdienybėje, Gabrielė tikina, kad lenktynininkai ,,išsikrauna“ trasose, tad mieste nelieka noro rodyti savo sugebėjimų.

„Manau, jog esu protinga vairuotoja. Gatvėse stengiuosi vadovautis ne tik Kelių eismo taisyklėmis, bet ir protingumo kriterijais.

Kasdienybėje nesu turėjusi eismo įvykių, o štai trasose yra buvę visko… Dar būdama nepilnamete verčiausi Gaižiūnų poligone, Rukloje. Antrąjį kartą verčiausi automobilių kroso varžybose. Teko išropoti iš automobilio, kai šis buvo ratais į viršų. Trečiasis mano apsivertimas, tarp lenktynininkų vadinamas „stogas“, buvo jau kiek rimtesnis…

Važiavau automobilių kroso varžybose Tauragėje. Jų trasoje yra toks nemenkas kalnas su staigiu posūkiu į kairę. Na ir kontrolinių važiavimų metu nesuvaldžiau automobilio, verčiausi, kaip teisėjai suskaičiavo, 5 kartus. Man nieko nenutiko, nes automobilis buvo visiškai paruoštas: su saugos lankais, diržais, sportinėmis sėdynėmis taip pat dėvėjau šalmą.

Įdomu tai, kad rugsėjo pabaigoje vėl važiavau ta pačia trasa. Greitai supratau, kad prisiminimai apie apsivertimus niekur nedingo – nors nuo minėto „stogo“ praėjo 9-eri metai, tame pačiame posūkyje jaučiau baimę. Visgi, tai nesukliudė pasiekti gerų rezultatų – buvau pripažinta greičiausia mergina, o mūsų komanda kvalifikaciniuose važiavimuose buvo pirma“, – pasakojo mergina.

Ratą pasikeistų be didelio vargo

Nors Gabrielė už sportinių automobilių vairo jaučiasi lyg žuvis vandenyje, į techninę jų pusę ji tikina niekada per daug nesigilinusi.

„Tėtis ne kartą yra sakęs, kad norėjo sūnaus, tačiau jis gavo dvi dukras – mane ir sesę, kuri taip pat lenktyniauja. Nepaisant to, tėtis visada kartojo, jog nenori, kad mes taptume berniukiškomis. Jis sakydavo: ,,Jūs važiuokite, treniruokitės, bet lįsti po automobiliu, užsiimti mechanika, vaikščioti tepaluotais nagais jums nereikės. Taip ir buvo… Pagrindinis mūsų darbas, susijęs su automobiliais – jų salono sutvarkymas, lipdukų suklijavimas ant kėbulo.

Žinoma, augdama aš praleidau daug laiko aplinkoje, kurioje buvo taisomi automobiliai, kur buvo kalbama techninėmis temomis. Todėl šiokį tokį suvokimą apie gedimus turiu. Jei nuleistų ratą, lengvai jį pasikeisčiau. Pasitikrinčiau ir tepalus, galbūt susitvarkyčiau ir kažkokius smulkius gedimus. Tačiau man niekada neprireikė to daryti.

Gal net būtų įdomu, kad autostradoje nuleistų ratą. Tuomet pažiūrėčiau, ar mūsų vyrai yra pasiryžę sustoti ir padėti merginai“, – šypsodamasi kalbėjo Gabrielė.

Kartą pabandžius, negali sustoti

Klausantis Gabrielės pasakojimo – akivaizdu, jog lenktynės – merginos kraujyje.

„Daugelis lenktynininkų, ko gero, pasakytų, kad vieną kartą paragavęs šio sporto, tu nebegali sustoti… Gali sumažinti varžybų skaičių, pabandyti apgauti save, kad pristabdysi šią veiklą, bet anksčiau ar vėliau tu grįžti.

Asmeniškai aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be automobilių sporto. Nežinau, kas turėtų nutikti, jog sugalvočiau jo atsisakyti“, – teigė jonavietė.

311 views