Magija, bendrystė ir sunkiai nusakomas jausmas – tokiais žodžiais tradicinę Lietuvos dainų šventę apibūdina tautinių šokių kolektyvų vadovė Vilma Širkaitė, šiemet lydėsianti tris šokėjų kolektyvus. „Dainų šventė nėra renginys, tai – reiškinys, kuriame dalyvauja visa Lietuva“, – sako Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Jurgita Serapinė. Šiemet Lietuvos dainų šventė mini šimtmetį, o joje dalyvaus apie 400 šokėjų ir dainininkų iš Jonavos.

Nors pati šventė Vilniuje vyks birželio 29 – liepos 6 dienomis, su dainomis ir šokiais per Lietuvą jau dabar keliauja Dainų šventės žygis. Jis buvo sustojęs ir Jonavoje.

Apie dainų šventę, jos istoriją ir dabartį – pokalbis su Vilma Širkaite ir Jurgita Serapine.

– Kolektyvai iš Jonavos dainų šventėse dalyvauja nuolat. Tačiau kada ir kokia buvo pradžia – ne tik šios šventės, tačiau apskirtai mėgėjų meno?

J. Serapinė: Yra žinoma, kad 1918–1919 metais Jonavos valsčiuje veikė bažnytinis choras, Žeimių dvaro darbininkių ir aplinkinių kaimų moterų choras. Vėliau Žeimiuose buvo organizuojamos jaunalietuvių šventės, kuriose dalyvaudavo kaimų gyventojai. Jonavos miesto choras (vad. M. Kulikauskas) dalyvavo pirmojoje dainų šventėje Kaune 1924 m.

1935 m. Jonavoje susikūrė bažnytinis choras, o choristė E. Petrauskaitė už dalyvavimą 1930 m. Vytauto Didžiojo garbei skirtoje Dainų dienoje Kaune buvo apdovanota Dainų dienos Vytauto Didžiojo medaliu.

Jonavos gyventoja E. Mockaitienė, tuomet Grinkiškio progimnazijos dainininkė, prisiminė savo pirmąją 1946 metais vykusią Dainų šventę Vilniuje: „Į Baisogalos geležinkelio stotį vežė arkliais. Rūbų neturėjome. Rengėmės, kas ką turėjome. Vilniuje tik keli kolektyvai turėjo koncertinius rūbus, todėl juos sustatė pirmose eilėse, o mus už jų. Bet nuotaika vis tiek buvo labai gera. Buvome jauni, linksmi.“

Svarbūs Jonavai buvo 1955 metai – tais metais miesto stadione surengta pirmoji rajone dainų šventė, kuri sulaukė apie 400 dalyvių. Datų ir įvykių, žinoma, buvo daugybė – visko ir nesuminėsi. Tarkime, pirmasis rajono jaunimo festivalis, jaunimo šventės, pirmoji rajone dainų šventė su karnavalinėmis eitynėmis. Dar vienas įdomus momentas, kad jaunimo festivaliai vykdavo gamtoje – ant Šventosios upės kranto arba Neries ir Šventosios upės santakoje. Dainų šventės dirigentų, rengėjų, vadovų, organizatorių per visą šį laiką buvo kelios dešimtys.                                                                     

V. Širkaitė: Mano pirmoji Dainų šventė buvo 1977 metais. Tada buvau penktokė, dar pionierė. Nuo to laiko jose dalyvaudavau visada, kol baigiau mokyklą. Vėliau įstojau mokytis į Vilniaus kultūros mokyklą, nuėjau šokti į profsąjungų kolektyvą „Vaiva“ ir tęsiau Dainų šventės epopėją. Po to grįžau į Jonavą, iki 1990 metų truputį atitrūkau, o 1990 metais važiavau jau kaip vadovė su šiuolaikinių šokių kolektyvu.

Dainų šventė per laiką keitėsi. Pirmąją 1924 metais pradėjo chorai. Paskui ji augo, prisijungė ansambliai, kapelos.

Šiemet gausiausiais šokėjų būrys važiuoja iš Senamiesčio gimnazijos – trys mano vadovaujami kolektyvai. Tai – merginų tautinių šokių, jaunimo tautinių šokių ir Senamiesčio gimnazijos bendruomenės tautinių šokių kolektyvas.

– Šiemet Lietuvos dainų šventės žygis per Lietuvą buvo sustojęs ir Jonavoje. Kokią žinią jis atvežė?

J. Serapinė: Taip, pasitinkant 100-metį mininčią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“, per Lietuvą keliauja Dainų šventės žygis. Jo renginiai vyksta vienuolikoje savivaldybių: Kretingoje, Vievyje, Pasvalyje, Marijampolėje, Lazdijuose, Mažeikiuose, Jonavoje, Anykščiuose, Plungėje, Tauragėje ir Nemenčinėje.

Žygio simbolis – inkilas, simbolizuojantis gyvybės atsiradimo vietą. O jame, tame mažame namelyje, pasigirsta graži paukščio giesmė, primenanti dainas, skambėsiančias jubiliejinėje Dainų šventėje.

Didelis čiulbantis ir skambantis inkilas jaukiai įsikūrė aikštėje prieš Jonavos kultūros centrą. Jį palietę išgirsite dainą  „Kur giria žaliuoja“. Šalia jo, lyg maži paukšteliai, „sutūpė“ inkilėliai su šventėje Jonavoje dalyvavusių kolektyvų pavadinimais.

Šimtmečio Lietuvos dainų šventę pasitinkame žodžiais „kad giria žaliuotų“, kviesdami juos suprasti ne kaip šūkį, o kaip mūsų bendruomenės tikslą, kaip pareigą suvokti, kas ir kodėl tą girią prieš šimtą metų pasodino ir kodėl taip svarbu ją išsaugoti tiems, kurie kartu su šia giria žaliuos po mūsų.

Inkilų instaliacija šioje aikštėje iki pat liepos mėnesio skleis žinią apie Lietuvos dainų šventę.

– Kiek kolektyvų iš Jonavos šiemet dalyvaus šventėje?

J. Serapinė: Dalyvauti šimtmečio Dainų šventėje ruošėsi 18 Jonavos rajono kolektyvų ir visi jie po atrankų  buvo pakviesti, taip pat trys pavieniai atlikėjai. Iš viso – beveik 400 dainininkų, šokėjų ir muzikantų iš Jonavos.

– Vilma, jūs dirbate ir su jaunimu. Ar sunku suburti jaunus žmones tautiniams šokiams?

V. Širkaitė: Džiaugiuosi savo šokėjais ir tuo, kad jie pamilo tautinį šokį. 2012 metais Senamiesčio gimnazijos merginos pačios paprašė: pabandome šokti tautinius šokius, gal į Dainų šventę nuvažiuosime? Jau po metų mes dalyvavome eksperimentinėje Dainų šventėje Marijampolėje ir patekome į 2014 metų Lietuvos dainų šventę. Šokėjų pas mus gimnazijoje tikrai netrūksta.

Kalbant bendrai – man rajone norėtųsi kitokio požiūrio į tautinius šokius. Ne kartą esu sakiusi: pradėkime nuo tautinio šokio pradinėse klasėse, nes taip užsiauginsime šokėjus, jų kartą. Bet žmonės dažnai renkasi lengviausią kelią, nes tai yra sunkus darbas. Tai – sistema, šokių brėžiniai, taisyklės. Pagaliau tautiniai drabužiai kainuoja nežmoniškai daug, tenka ieškoti finansų, rėmėjų, eiti į savivaldybę. Vienas kostiumas gali kainuoti iki 1000 eurų, o viename kolektyve yra 16 žmonių. O jei kolektyvų daugiau?

Tautinis šokis Jonavoje nėra toks populiarus, bet aš labai džiaugiuosi Senamiesčio gimnazija ir tuo, kad sugebėjome tokius kolektyvus suburti.

– Kur ir kas yra Lietuvos dainų šventės magija?

V. Širkaitė: Manęs dažnai to klausia ir labai sunku atsakyti. Turbūt sunku jausmą perteikti žodžiais pačioje šventėje nepabuvus. Ten tikrai yra kažkas stebuklingo. Atrodo, kad pavargsti, miegi ant čiužinių, pareini nutrintomis kojomis, jei karšta – šlapias nuo prakaito, o jei lyja – šlapias nuo lietaus. Atrodo, kad tai rutina, pusiau bemiegės naktys. Būna visko. Tačiau kiekvieną kartą yra ir begalinis noras ten būti, dalyvauti. Keistas jausmas.

Įsivaizduokim, kai šokių dieną finaliniame koncerte būna apie 8–10 tūkst. šokėjų ir toje erdvėje esi tu.

J. Serapinė: Dainų šventė – tai emocija. Jeigu aktoriaus paklaustum, kodėl jis vėl ir vėl nori užlipti į sceną, beveik neabejoju, jog atsakymas būtų apie sceną kaip vietą, kuri užburia ir be kurios gyvenimas praranda spalvas. Dainų šventė yra begaliniai ilgas pasiruošimas, varginančios repeticijos, miegojimas Vilniaus mokyklų klasėse ant grindų, maitinimasis mokyklų valgyklose, bėgimas siekiant kuo daugiau pamatyti ir išgirsti, miego trūkumas ir tuo pačiu tai iki ašarų jaudinanti šventė. Didžiulis vienybės, pasididžiavimo savo tautos kultūra jausmas sukelia tokias emocijas. Jos apsigyvena tavyje ir vos pasibaigus vienai jau lauki kitos Dainų šventės.

Dainų šventė yra kaip sportininkui olimpiada. Dalyvavimas joje – kiekvieno Lietuvos mėgėjų meno kolektyvo siekiamybė ir didelė garbė.

– Ar galima sakyti, kad tautinis menas – šokiai, dainos – buvo vieni iš tų, kurie nebuvo draudžiami okupacijos metais, kad jie padėjo išlaikyti Lietuvos tapatybę?

V. Širkaitė: Taip, nebuvo draudžiama, bet sovietmečiu net ir šokiai buvo pritaikyti tai sistemai. Pavyzdžiui, kai buvome pionieriai turėjome specifinę aprangą. Buvo šokiai „Trys liepsnelės“, „Trikinkė“, „Po darbų“. Kiekvienas šokis turi savo kalbą, jis pasakoja istoriją. Tad ir šokiuose tuo metu buvo potekstės, jie buvo pritaikyti sistemai, kurioje gyvenome. Tačiau tuo pačiu per juos mes išlaikėme apskritai tautinį šokį, identitetą.

Sovietmečiu dainų šventėse drabužiai buvo suvienodinti, nebuvo jų pagal regionus. Viskas vienoda, visa Lietuva – su tokiais pačiais tautiniais kostiumais. Tik tada, kai tapome nepriklausomi, atsirado skirtingi tautiniai kostiumai – pagal regionus. Jie autentiški, gražūs. Man labai gražu, kai atvažiuoja kitų šalių lietuviai, irgi su lietuviškais tautiniais kostiumais. Pamenu, 2018 metais greta mūsų šoko Bolivijos kolektyvas, kurių lietuviškos šaknys – jau gilesnės. Iš Lietuvos kilę jų tėvai, seneliai, jie nekalba lietuviškai, tačiau dėvi mūsų tautinius drabužius ir šoka tautinius šokius.

J. Serapinė: Prisimenu 1990 metus. Tada pirmą kartą mūsų miesto dainų šventėje sugiedota Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė”.

– Dainų šventė yra didžiausias renginys Lietuvoje, kurio metu gali pasirodyti mėgėjų meno kolektyvai? 

J. Serapinė: Dainų šventė nėra renginys, tai – reiškinys, kuriame dalyvauja visa tauta. Ir tie kurie šoka, dainuoja, groja ar vaidina, ir tie, kurie ateina pamatyti.

– Dažnai mūsų fokusas yra nukreipiamas į profesionalų meną, jo sklaidą, prieinamumą, finansavimą. Jūsų nuomone, kuo svarbus yra mėgėjų menas?

V. Širkaitė: Tai – pilietiškumas, patriotizmas. Labai svarbūs dalykai. Kartu – bendrystė, atsakomybė, vertybės, požiūris į tautinį meną. Tie žmonės, kurie dalyvauja – jie kitaip viską pradeda matyti, atsiranda kitoks supratimas. Svarbus ir žmonių užimtumas. Jie susirenka repeticijose, atranda bendraminčių, smagiai leidžia laisvalaikį, patiria šokio malonumą. Šokėjams svarbūs festivaliai, konkursai užsienio šalyse, kuriuose pagal galimybes dalyvaujame.

J. Serapinė: Jei nebūtų mėgėjų meno kolektyvų, nebūtų ir Dainų šventės. Jos kertinis pamatas yra mėgėjų meno kolektyvai.

Mėgėjų menas įtraukia į kūrybinę veiklą visų amžiaus grupių atstovus, prisideda prie žmonių užimtumo skatinimo, mažina socialinę atskirtį, padeda įgyti naujų įgūdžių ir žinių. Mėgėjų menas – tai neformalus ugdymas ir savaiminis žinių įgijimas per patirtį.

Tačiau, mano nuomone, pagrindinė ir pati svarbiausia mėgėjų meno reikšmė yra mūsų folkloro, etnokultūrinių, muzikavimo, chorinio dainavimo tradicijų puoselėjimas ir perdavimas  ateinančioms kartoms. Kitaip sakant, mūsų, kaip tautos, autentiškumo, savitumo ir skirtingumo išlaikymo perpetuum mobile.

Teksto autorė Jurgita Lieponė, Jonavos kultūros centro nuotr.