„Taisyklė paprasta: būk geras su žmonėmis ir tada žmonės bus geri su tavimi. Taip ir bendrauju, pasistengiu dėl kiekvieno keleivio“, – sako bendrovės „Jonavos autobusai“ vairuotojas Motiejus Malinauskas. Nors Motiejus dirba tik nuo sausio mėnesio, per trumpą laiką jį jau spėjo pamėgti keleiviai – už malonų bendravimą, betarpiškumą ir humoro jausmą.
Motiejus – ne tik vairuotojas, dar jis dekoruoja gėlių vazonus ir tapo paveikslus. Neslepia, jog ateityje norėtų sukti meno keliu, juolab, kad polinkį į kūrybą paveldėjo iš savo tėvo žinomo Lietuvos dailininko Modesto Malinausko.
– Motiejau, Jonavoje dirbi neseniai. Kaip tapai vairuotoju?
– Mano profesija – virėjas, tačiau pagal šią specialybę dirbau trumpai. Atlyginimas nebuvo didelis, tad kartą draugas, kuris dirbo vairuotoju pašte, pasiūlė pabandyti ir man. Tokia buvo pradžia.
Vėliau ne kartą dirbti važiavau į užsienį, pastarąjį kartą užtrukau ten dvejus metus. Dirbau Olandijoje. Iš karto krovininiu automobiliu į barus ir kavines vežiojau gėrimus ir per dieną jų išvežiodavau apie dešimt tonų. Kiek vėliau man pasiūlė darbą autobusų įmonėje, kur buvo geresnės darbo sąlygos. Autobusą buvau vairavęs ir Lietuvoje – maždaug metus laiko dirbau vienoje keleivių pervežimu užsiimančioje įmonėje, tad jo vairavimas nebuvo naujiena.
Pakeičiau darbą ir taip prasidėjo įvairios kelionės ne tik Olandijoje. Tarkime, reikėdavo nuvežti grupę žmonių į Paryžių arba vaikų kolektyvą į Berlyną. Išvažinėjau nemažai Europos, o maždaug kas tris mėnesius grįždavau į Lietuvą. Pernai gruodį – visam.
– Kodėl?
– Buvau sukūręs šeimą, tačiau išskyriau ir Lietuvoje augo mano sūnus. Dirbdamas užsienyje jį matydavau retai, todėl tai slėgė. Norėjau matyti, kaip auga sūnus. Pats vaikystę praleidau be tėvo ir žinau, ką tai reiškia. Nors Olandijoje turėjau geras darbo ir gyvenimo sąlygas, nutariau grįžti. Į Lietuvą parvažiavau pernai gruodžio 24 dieną.
– Darbą „Jonavos autobusuose“ kas nors pasiūlė ar susiradai jį pats?
– Grįžęs ieškojau darbo ir pamaniau, kad jei jau turiu patirties vairuoti autobusą, dirbti su žmonėmis – kodėl to nedaryti ir toliau? Atėjau tiesiai į įmonę, prisistačiau, papasakojau apie save ir pasakiau, kad norėčiau dirbti.
Buvo pati sausio pradžia. Į antrą darbo pokalbį mane pakvietė sausio 15 dieną, bet atėjau sausio 10-ąją. Pasakiau, kad nėra ko laukti, reikia dirbti. Kai dirbi – mažiau galvoji, o kai mažiau galvoji – ramiau gyveni. Viskas paprasta.
– Autobusuose dažnai skamba populiarioji lietuviška muzika. Tačiau tavajame tokios, regis, neišgirsi.
– Turiu savo muziką. Vienas iš dalykų, ką galiu sau leisti – gera muzika. Žmonės mano autobuse turi klausytis geros muzikos.
Parinkdamas muziką atkreipiu dėmesį į tai, kokie žmonės važiuoja, rytas ar vakaras. Rytais neleidžiu „sunkios“ muzikos, o tokią, kuri labiau tonizuoja. Vakarais – kuri ramina, dieną – kuri suteikia energijos.
– Laisvu metu mėgsti užsiimti kūryba – dekoruoji vazonus, tapai paveikslus. Polinkį į menus paveldėjai iš tėvo, dailininko Modesto Malinausko?
– Taip. Kai buvau Olandijoje, toli nuo sūnaus, tapyba mane gelbėjo. Piešiu ir dabar, mažą studiją esu įsirengęs namuose.
Kalbat apie tapybą, pradėjau daugiau domėtis simbolika, simbolinėmis reikšmėmis. Ką tapyboje reiškia kiekvienas elementas, kokia gyvūno simbolinė reikšmė, kokia – ženklo? Noriu, kad pažiūrėjęs į paveikslą žmogus kažką pajustų, kažkam jis nuteiktų. Skaitau, domiuosi tuo.
Neseniai užsukau į Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą norėdamas paklausti, galbūt yra galimybė ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems mokytis tapybos. Taip sužinojau, kad meno mokykloje kaip tik dabar renkama tokia grupė. Nustebau! Užsirašiau ir pradėsiu mokytis. Gal po dvidešimties metų tapsiu menininku?
Mano tėvas irgi panašiai pradėjo tapyti, tik anksčiau negu aš. Mano svajonė tapti menininku ir judu į ją. Tai mane motyvuoja nepasiduoti.
Kai galėsiu iš to pragyventi – tada nustosiu vairuoti. Iki tol vairuosiu. Su žmonėmis aš dirbti galiu, išmokau.
– Į autobusus įlipa skirtingi žmonės, vieni nusiteikę gerai, kiti – nelabai. Kaip sekasi bendrauti su keleiviais?
– Gerai. Taip, žmonės yra skirtingi. Manau, taisyklė paprasta: būk geras su žmonėmis ir tada žmonės bus geri su tavimi. Taip ir bendrauju, pasistengiu dėl kiekvieno keleivio.
Žinoma, yra ir toksiškų žmonių. Bet kaip atsiranda toksiški žmonės? Dažniausiai ne iš gero gyvenimo. Arba žmonės-narcizai? Kodėl jie tokie? Yra kelios priežastys. Gal tėvai jiems kėlė nuolatinius reikalavimus ir niekuomet neįvertino, gal jie buvo palikti likimo valiai? Ne iš gero gyvenimo, ne iš gerų sąlygų.
Apie tūkstantį valandų praleidau prie psichologijos pamokų. Pats ją studijavau, skaičiau knygas, traukiau viską iš interneto ir mokiausi. Seniau galvojau: kaip toks paprastas „baudžiauninkas“ kaip aš galėtų gauti kažkokio mokslo – prestižinių universitetų, pavyzdžiui, Jeilio, Harvardo ar panašiai. Bet daug mokomosios medžiagos radau internete. Viską, ką radau, skaičiau.
– Ką tau pačiam tai davė?
– Norėjau išmokti bendrauti su žmonėmis. Tiek laiko praleidęs prie savarankiškų psichologijos studijų tikrai išmokau daug. Dabar žinau, iš ko žmogaus smegenys sudėtos. Manau, kad neblogai skaitau žmogaus kūno kalbą. Ji svarbi. Juk mes negalime skaityti kito žmogaus minčių – tai neįmanoma, bet nemažai apie žmogų pasako jo kūno kalba.
Ne tik „aklai“ skaičiau – man buvo svarbu suprasti tai, ką mokausi. Pavyzdžiui, jei skaitau apie smegenis – prieš akis pasidedu smegenų paveikslą. Ir taip toliau. Psichologijos mokausi toliau – skaitau, klausausi viešai prieinamų paskaitų tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis.
Mūsų galvoje yra kognityviniai voratinkliai. Tai reiškia, kad jei tu apie kažką žinai daugiau, papildomą informaciją pasiekti tampa lengviau – smegenyse susijungia daugiau neuronų, kurie tau nutiesia platesnį kelią. O kam neskiri dėmesio – tas palaipsniui nyksta.
Psichologija ir tapyba yra vieninteliai mano pomėgiai, kuriems skiriu visą savo laiką. Kitų pomėgių neturiu, neturėčiau jiems ir laiko. Net poreikio nėra. Vieni, tarkime, mėgsta žvejoti. Aš nemėgstu. Neturiu priežasčių žvejoti.
Džiaugiuosi ir tuo, kad būdamas Lietuvoje, galiu bendrauti ir matytis su sūnumi.
– Antra vertus, gyvenime mūsų patirti sunkumai irgi yra patirtis, kuri tave augina, keičia?
– Visi susiduria su sunkumais. Dažniausiai jie tave, kaip asmenybę, sutvirtina, nes esi daug visko matęs. Jei per juos praeini – turi daugiau gyvenimiškos patirties, tau lengviau priimti sprendimus.
Teksto autorė Jurgita Lieponė, Audriaus Reipos nuotr.