Naujienos

V.Demidenko: Pabėgėlių integracija – tai dvipusis procesas


Lietuvos socialinių darbuotojų dieną Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia interviu su Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktore, socialinių mokslų daktare Valentina Demidenko.

Su pabėgėliais dirbančios Jonavos įstaigos vadovė pasakoja apie tai, kaip socialiniai darbuotojai kasdien padeda kitataučiams kurti naują gyvenimą juos priėmusioje šalyje.

Nors rimta migracijos krizė Lietuvą ištiko tik pernai, mūsų šalis jau senokai tampa saugaus prieglobsčio vieta dėl įvairių negandų savo namus turėjusiems palikti žmonėms, o Rukloje (Jonavos r.) jau daugiau nei dvidešimt metų veikia Pabėgėlių priėmimo centras.

Tad jonaviškiai – ir rajono gyventojai, ir vietos savivaldos įstaigų darbuotojai – su pabėgėlių problemomis pažįstami jau seniai.

Kiekvienas žmogus – vis kita istorija

„Ne vienas prieglobstį mūsų šalyje gavęs žmogus gyvena Jonavoje daugiau nei 10 metų ir tapo mūsų bendruomenės nariu“, – sako V. Demidenko. Jos vadovaujamo centro darbuotojai kitataučiams teikia daug įvairių socialinių paslaugų ir drąsiai galima sakyti, kad būtent dėl jų nuoširdaus darbo pabėgėliai Jonavos rajone nesijaučia „kitokie“.

Kiekvienas žmogus – tai vis kita istorija, o Jonavos rajono socialinių paslaugų centre dirbantys specialistai stengiasi suteikti konkrečiam žmogui reikalingiausią pagalbą ir niekuomet neišskiria pabėgėlių kaip ypatingos socialinės grupės, sako V. Demidenko.

„Kiekvieno mūsų kliento poreikiai yra individualūs, bet to nereikia kaip nors pabrėžti. Be abejo, pabėgėlių socialiniai poreikiai kitokie negu vietinių gyventojų, todėl yra veiklų, kurios skirtos tam tikroms tikslinėms grupėms. Pavyzdžiui, mūsų centras organizuoja vaikus globojančioms šeimoms savitarpio paramos grupes, tad turime ir grupę pabėgėliams iš Ukrainos. Tačiau nors grupės skirtingos, pagalbos forma yra ta pati“, – pasakoja centro vadovė.

Ji priduria, kad pagalbos į juos kreipiasi ir tie pabėgėliai, kurie praėję visus integracijos etapus lieka gyventi Jonavos rajone. „Jie, kaip ir vietiniai gyventojai, į mus kreipiasi prireikus konsultacijos, pagalbos maistu ar kokių nors socialinių paslaugų, kartais šeimoms prireikia ir atvejo vadybininko paslaugų“, – vardija V. Demidenko.

Svarbiausia – abipusis pasitikėjimas

Su pabėgėliais dirbantiems socialiniams darbuotojams kartais tenka gilintis ir į kultūrinius skirtumus bei kitų tautų tradicijas, o mūsų puoselėjamas vertybes ir įstatymus paaiškinti taip, kad nepažeistum kitataučio orumo.

„Prieš keletą metų vaiko teisių apsaugos specialistai gavo informacijos apie netinkamą vaikų priežiūrą iš Sirijos atvykusioje šeimoje. Tai buvo tradicinė musulmonų šeima, žmonės gyveno taip, kaip įpratę. Ir jie natūraliai buvo pasipiktinę – jautė grėsmę, nes jiems atrodė, kad kažkas nori atimti jų vaikus ir dar aiškina, kaip jiems gyventi.

Per vertėjus aiškinome šeimai, kodėl jiems taikoma atvejo vadyba, kad kažkada ir pas mus buvo įprasta, kad šešerių metų vaikai vaikščiojo su raktais ant kaklo, bet dabar yra kitaip ir negalima vaikų palikti vienų.

Darbuotojams buvo nelengva – reikėjo būti kultūriškai jautriais, gerbti šeimos tradicijas, bet ir išaiškinti, ko mes norime, kokie mūsų šalies įstatymai. Džiaugiamės, kad mums visgi pavyko su šia šeima rasti bendrą kalbą ir pasiekti gerų rezultatų“, – vieną sudėtingesnių atvejų prisimena Jonavos rajono socialinių paslaugų centro vadovė.

V. Demidenko gali papasakoti daug istorijų, kai prieglobstį Lietuvoje radę žmonės, padedant socialiniams darbuotojams, įveikė juos užgriuvusias bėdas, o viena labiausiai įsiminusių susijusi su pirmaisiais pabėgėliais iš Ukrainos – tais, kurie atvyko po Krymo aneksijos 2014 m.

„Į Lietuvą atvyko vyras su žmona ir trimis nepilnamečiais vaikais. Vyras rado darbą, moteris pradėjo mokytis lietuvių kalbos, vaikai lankė ugdymo įstaigas. Šeima puikiai tvarkėsi ir jiems reikėjo tik konsultacijų, bet įvyko nelaimė. Vyras pateko į avariją, jam buvo atliktos net kelios operacijos, o po to jis buvo pripažintas turinčiu negalią. Kaip tik tuo metu moteris sužinojo, kad laukiasi ketvirto vaiko.

Šeimai reikėjo visko – nuo asmens priežiūros namuose paslaugų iki funkcinės lovos sunkiam ligoniui. Taip pat labai reikėjo ir emocinės paramos, palaikymo“, – pasakoja ji ir priduria, kad socialinių paslaugų sistema tuo metu dar nebuvo išvystyta taip, kaip dabar, todėl nežinia, ar šeima be socialinių darbuotojų pagalbos būtų išsikapsčiusi iš bėdų.

Be to, socialiniai darbuotojai padėjo vyrui susitvarkyti dokumentus ir neseniai šeima gavo socialinį būstą, kuris pritaikytas negalią turinčiam žmogui. „Mūsų centras sumokėjo ir už moters kursus. Dabar ji sėkmingai dirba socialinio darbuotojo padėjėja – pati padeda teikti asmens priežiūros paslaugas negalią turintiems asmenims“, – priduria Jonavos rajono socialinių paslaugų centro vadovė.

Pagalba vieno langelio principu

Itin didelis privalumas – pagalba pabėgėliams teikiama vadinamuoju „vieno langelio“ principu. Anot V. Demidenko, tai itin svarbu, kai reikia suteikti pagalbą naujoje aplinkoje bandantiems apsiprasti žmonėms, kuriems reikia laiko susivokti, kaip veikia mūsų medicinos, socialinių paslaugų ar švietimo sistema.

„Į svetimą šalį atvykęs žmogus dažniausiai nežino, kur ir kaip ieškoti atsakymų į daugybę klausimų, todėl socialinio darbuotojo buvimas šalia – labai svarbus jo sėkmingos integracijos veiksnys, nes viskas vyksta greičiau ir paprasčiau.

Pabėgėlis, atvykęs į Jonavą iš bet kurios pasaulio šalies, ateina į mūsų centrą ir su juo bendraujantis socialinis darbuotojas įvertina jo poreikius, nustato, kokios pagalbos žmogui reikia. Pavyzdžiui, jei jis turi nepilnamečių vaikų, šeimai būtinos ugdymo paslaugos. Tuomet susisiekiame su ugdymo įstaiga“, – pasakoja centro vadovė.

Pasak jos, paprastai socialiniai darbuotojai padeda pabėgėliams kreiptis į švietimo, sveikatos ir kitas įstaigas, tačiau pagalba, kurios žmogui reikia, priklauso ir nuo jo gebėjimų savarankiškai spręsti iškilusias problemas, todėl „vienus reikia lydėti ir pas gydytojus, ir į Užimtumo tarnybą, o kitiems pakanka tik konsultacijos“.

Mokytis turi ne tik pabėgėliai

„Kai mums nutinka nelaimė, mes kreipiamės į artimuosius ar draugus, bet juk šie žmonės Lietuvoje tokių neturi! Jų ramsčiu nelaimėje gali tapti tik socialinis darbuotojas“, – sako V. Demidenko.

Ji pabrėžia, kad ne tik pabėgėlius reikia mokyti kalbos, konsultuoti, padėti jiems adaptuotis. Ne mažiau svarbu mums patiems mokytis būti ir dirbti kartu su kitos kultūros, religijos, pasaulėžiūros žmonėmis.

„Mūsų centro Ruklos ir Jonavos padaliniuose dirba socialinio darbuotojo padėjėjas, individualios pagalbos darbuotojas iš Sirijos, kuris kažkada pats buvo pabėgėlis. Jis puikai kalba lietuviškai ir padeda mums dirbti su kitataučiais.

Bet pabėgėlių integracija yra dvipusis procesas ir tai ne vienos dienos kelias. Mes jau turėjome patirties – esame dirbę su afganistaniečiais, sirais, įgyvendinome nemažai tarptautinių projektų, mūsų specialistai dalyvavo tiksliniuose mokymuose ir turi tarpkultūrinės komunikacijos įgūdžių, bet tokios patirties turi ne visi Lietuvos socialinių paslaugų centrai, todėl daliai jų migracijos krizės tampa rimtais iššūkiais. Net ir mes jų neišvengiame.

Pavyzdžiui, suplanavome tam tikras veiklas, o paskui sužinojome, kad vienas mūsų darbuotojas negali jose dalyvauti dėl Ramadano. Atrodo, žinome apie Ramadaną, bet anksčiau neturėję kolegos, kuriam tai aktualu, į tai neatsižvelgėme. Taigi, kad galėtume gyventi ir dirbti kartu, mes turime išmokti būti kartu“, – sako V. Demidenko, kuriai 2022 m. minint Tarptautinę pabėgėlių dieną už sėkmingą darbą padedant pabėgėliams integruotis Lietuvoje įteikta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Gerumo žvaigždė“.

Paklausta, su kuo šiuo apdovanojimu dalintųsi, ji nedvejodama atsako: „Su visais mūsų socialinio paslaugų centro darbuotojais, nes kiekvieno vertingas pasiekimas yra labai svarbus“.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos info.

207 views