Lietuviui tradicinė garinė pirtis ir „pirtinimasis“ joje – vertybė, ne ką mažiau svarbi, nei užkietėjusiems pirties fanams suomiams – jų sauna. Pirčių tradicija su kaitinamomis akmenų krosnimis Lietuvos teritorijoje siekia bene akmens amžių, o per ilgus istorijos šimtmečius sukaupta nemažai duomenų, jog pirtyse buvo gydoma, gimdoma, apiprausiami ir išlydimi mirusieji, atliekamos įvairios apeigos.

Pirtys būrė bendruomenes į sueigas ir pasitarimus. Iki šių dienų pirties reikšmė lietuviams nemenksta, priešingai – tik stiprėja, o pirčių sparčiai daugėja tiek individualiuose namuose, tiek užmiesčio sodybose.

Gerėjant gyventojų socialinei padėčiai ir prieigai prie resursų higieninė pirties reikšmė slopsta, tačiau labai daug lietuvių dabar į pirtį eina atsipalaiduoti, medituoti, pabendrauti, dėl to po pirties dar kelias valandas leidžia įsisupę į chalatus priepirčiuose, kur tvyro mėgstamų eterinių aliejų kvapai ir gurkšnojamos žolelių arbatos.

Pirtis – tai ir bendravimo forma, ir procedūra, padedanti palaikyti fizinę ir emocinę sveikatą.

Pirtinimosi pagalbininkai – iš gamtos

Įgudę, praktikos turį pirties mėgėjai kruopščiai atsirenka inventorių, priemones, kurios juos lydi, padeda, saugo „pirtinimosi“ metu: tai ir pirties tekstilė (rankšluosčiai, chalatai, kepurėlės), ir jau minėti eteriniai aliejai, lietuvių mėgstamos vantos, kūno šveitimo bei kosmetikos priemonės. Tai išties svarbu.

Pirtis yra su gamta suartinantis malonumas, tad visa, kas liesis su Jūsų kūnu, pageidautina, jog būtų natūralios prigimties. Daugumą pirčiai skirtų daiktų dabar žmonės gali įsigyti internetu jų nė nepalietę. Tai puikus būdas taupyti laiką, tačiau būkite atidūs taip apsipirkdami – vertinkite gaminio sudėtį, ieškokite patikimų pardavėjų, išmanančių pirties specifiką ir rinkitės tik natūralių pluoštų bei sudėties pagalbininkus pirčiai.

Pavyzdžiui, rankšluostis ar chalatas turėtų būti iš lino ar medvilnės, pabrėžtinai švelnūs ir minkšti, nes tiesiogiai liesis prie įkaitusios, kiek sudirgusios nuo karščio odos. O štai pirties kepuraitė gali būti ir iš veltinio ar lino, svarbu, kad ji apsaugotų nuo karščio plaukus bei galvą nuo perkaitimo.

Linas, vilna, medvilnė – natūralaus pluošto audiniai, kurie pasižymi naudingomis savybėmis: jie yra laidūs orui, todėl greitai džiūsta ir puikiai sugeria vandenį bei apsaugo nuo karščio. Venkite sintetinių rankšluosčių, nesineškite jų į pirtį: šie prastai džiūva, o būdami pirtyje su drėgnu rankšluosčiu, rizikuojate perkaisti, nes įkais rankšluosčio viduje sukauptas vanduo.

Tuo tarpu linas ir medvilnė itin gerai geria bei garina drėgmę, prisitaiko prie aplinkos, nes patys yra kilę iš gamtos, kurioje karščio ir drėgmės sąlygos natūralios. Verta vieną kartą investuoti ir pirčiai įsigyti patvarius, kokybiškų audinių gaminius, nes jiems teks ištverti pasikartojančias karščio bei šalčio, džiūvimo procedūras, o galiausiai dar ir skalbimą bei džiovinimą. Pirčiai reikia patvarių pluoštų ir aukštesnės kokybės gaminių.

Nepersikaitinkite

Tradicinė lietuvių mėgstama pirtis yra apie 60 laipsnių, drėgna, garinė, joje garas kyla nuo vandeniu liejamų įkaitusių krosnelės akmenų. Tokia temperatūra yra sveika žmogui, o „pirtinimasis“ viso gali trukti ir 2-4 val., ši trukmė apima visą procesą: vienas kitą keičiančius kūno įkaitimo bei atvėsimo epizodus.

Atvėsimas yra neatsiejama sveikos pirties dalis, mat karštai aplinkai būtina sukurti kontrastą – vėsias ar šaltas sąlygas kūnui vėsintis, o išgarintus per odą organizmo skysčius atstatyti gurkšnojant gaivius gėrimus tarpuose tarp „pirtinimosi“ seansų.

Tarp kaitinimųsi būtina daryti 15-20 minučių pertraukas bei vertinti savo sveikatos galimybes aplinką keisti itin kontrastinga, pavyzdžiui – šokti į eketę ar apsipilti lediniu vandeniu, nes tokiu atveju išsiplėtusios kraujagyslės staigiai susitraukia, kraujo spaudimas šokteli ir gali gerokai apsvaigti galva.

Stipriai įkaitusį pirtininką ar ką tik išvanotą vantomis žmogų, kuris eina atvėsti, reikėtų palydėti, paduoti jam ranką, kad apsvaigęs neslystelėtų ir pan. Pirčiai, kaip ir viskam, svarbu saikas ir balansas: net ir visiškai sveikiems žmonėms pirtimi patariama nepiktnaudžiauti: naudotis ne dažniau kaip 1-2 kartus per savaitę.