Žmonės

Pulkininkas Aleksas: kariu tampi tada, kai nugali savo baimę 


„Visada bus nemažai tokių, kurie rinksis ne kovoti, o tik mėgautis laisvės dovanotais vaisiais. Todėl kovotojų ir nebūna daug, nes patys tikriausi patriotai labai dažnai nesulaukia laisvės, dėl kurios jie kovoja. Laisvės kaina labai brangi, nors ji taip lengvai skamba kiekvieno lūpose. Kartais iškovoti laisvę yra lengviau, nei ją išsaugoti“, – sako pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis. Aleksas – taip bičiuliai, kolegos ir pažįstami dažniausiai vadina jonavietį karininką A. Gaiževskį. 

Nuo pat Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžios pirmose linijose stovėjęs tuomet buvęs septyniolikmetis jaunuolis dabar yra NATO Šiaurės rytų divizijos štabo, esančio Lenkijoje, viršininkas. Tai, sako karininkas, pačios aukščiausios jo pareigos, o taip pat – ir didžiausia atsakomybė. 

Jonavoje minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šiemet A. Gaiževskiui įteiktas Jonavos rajono savivaldybės apdovanojimas „Nepriklausomybės stela“, skiriamas už Lietuvos tautiškumo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo puoselėjimą. 

A. Gaiževskis yra vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjęs 1991 metais, per sausio įvykius saugant parlamentą. Vėliau tarnavo Mokomajame junginyje, buvo atrinktas į pirmąjį Lietuvos kariuomenės specialios paskirties oro desanto būrį. 

A. Gaiževskis – ir politinės istorijos autobiografinės knygos „Tarp dangaus ir žemės. Taip gimsta kariai, 1991–1992 m.“ autorius. Apie Mokomąjį junginį prieš keletą metų yra sukurtas ir dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“. Tai – itin svarūs Lietuvos kariuomenei metai. 

Pokalbis su pulkininku – apie jo kelią, nūdienos aktualijas, situaciją Ukrainoje, NATO bei apie tai, kas yra laisvė.

Laisvė yra ir atsakomybė 

– Atsiimdamas apdovanojimą sakėte, kad laisvė jums visų pirma yra pasirinkimas.

– Atsakyti į klausimą, kas yra laisvė, tikrai labai paprasta. Taip, ji – tai galimybė pasirinkti pačiam ir tai, ko aš noriu. Be prievartos, be spaudimo, be gąsdinimų, be šantažų. Pasirinkti, kur noriu dirbti, kur gyventi, už ką balsuoti, ką man pirkti bei ką skaityti, kaip rengtis ir ką mylėti, kokios muzikos klausytis, kokius portretus kabintis ant namų sienų, prieš ką nesilankstyti, o kam su didžiuliu pasididžiavimu atiduoti pagarbą. Ir ne todėl, kad taip kas nors liepė ar kad tai pagelbės mano karjerai, bet todėl, kad taip sako mano širdis. 

Bet tuo pačiu laisvė pasirinkti yra pats sunkiausias dalykas, kadangi žmogus linkęs rinktis kuo lengvesnį ir saugesnį gyvenimo kelią. Kai renkiesi kovoti už laisvę fiziškai, kai supranti, kad tave gali sutraiškyti tankas – ne, lengvumo širdyje dėl to nėra. Bet yra pareiga ir pasiaukojimas be jokių išankstinių sąlygų sau. Tai galimybė prarasti namus, šeimą, darbą, tą pačią laisvę, dėl kurios kovoji. Tai didelis šansas prarasti sveikatą ir galbūt net gyvybę. 

Visada bus nemažai tokių, kurie rinksis ne kovoti, o tik mėgautis laisvės dovanotais vaisiais. Todėl kovotojų ir nebūna daug, nes patys tikriausi patriotai labai dažnai nesulaukia laisvės, dėl kurios jie kovojo. Laisvės kaina labai brangi, nors ji taip lengvai skamba kiekvieno lūpose. Laisvė – tai pasirinkimas ir didžiulė atsakomybė už mūsų pasirinkimą būti laisvais. Kartais iškovoti laisvę yra lengviau, nei ją išsaugoti.

– Po Mokomojo junginio, po specialios paskirties oro desanto būrio jūs taip pat tarnavote mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Algirdo batalione, vėliau Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione, LDK Vytenio batalione Marijampolėje, NATO štabe JAV, tarybos vietų buvo ir daugiau, taip pat – tarptautinės operacijos. Ne naujiena jums ir apdovanojimai – esate apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu, Sausio 13-osios atminimo medaliu ir kitais. O ką jums pačiam reiškia „Nepriklausomybės stela“, kurią gavote Jonavoje? 

– Paprastai apdovanojimai yra už tam tikrus karinius nuopelnus, o šis – visų Jonavos žmonių apdovanojimas. Bent jau taip jį priimu ir man jis labai svarbus, juk mes visi kartu iškovojome laisvę. Beje, nors nesu gimęs Jonavoje, bet save vadinu jonaviečiu. Kartu su žmona čia apsigyvenome prieš daug metų, įsigijome būstą. 

Dabar Jonavoje pažįstu daug vietos žmonių, jie pažįsta mane, mano šeimą. Čia užaugo mano vaikai, čia auga ir anūkė. Gražiausius gyvenimo metus praleidau Rukloje, kariuomenėje. „Nepriklausomybės stela“ – ne tik mano, bet mano bendražygių, visų Laisvės gynėjų indėlio pripažinimas Lietuvos valstybei ir tame tarpe – Jonavai. Ačiū šios nominacijos įsteigėjams. 

– Jūs sakėte, kad laisvė jums yra pasirinkimas. O koks jūsų paties pasirinkimas gyvenime buvo sunkiausias, svarbiausias? 

– 1993 metais neišeiti iš kariuomenės. Ketinau, bet tada patekau į avariją, buvau stipriai sužeistas. 

Reanimacija, klinikinė mirtis. Tai mane sustabdė – kad ir ne savo paties valia. Vėliau, kai atsigavau, ėmiau mąstyti. Buvau gana impulsyvus, emocionalus, bet kai gulėjau ligoninėje – vietoje kojų raumenų įjungiau galvą. Taip likau.

– Kodėl būtent tie metai tapo apsisprendimo metais? 

–  Nes 1993 metais iš Lietuvos išvesta rusų kariuomenė. Kaip ir karas baigėsi. Lietuvos kariuomenė tik kūrėsi. Kita priežastis – į Lietuvą iš buvusios Sovietų sąjungos grįžo daug karininkų ir ypač aukštesnio laipsnio. Jie tikrai buvo labai naudingi Lietuvos kariuomenei, nes mes tada neturėjome specialistų: žvalgybos, personalo, finansų, neturėjome žinių, kaip valdyti kariuomenę. Bet tarp jų buvo visokių – ir tokių, kurie veikė sovietiniais metodais, buvo ir savotiška „diedovščina“, gal tikrai ne kaip sovietų kariuomenėje, bet nepriimtinos formos nepagarba kariui. 

Mes, parlamento gynėjai, juose matėme savotiškus priešus. Tai buvo labai sudėtingas laikas. Norėjosi viską mesti ir išeiti. Sunku dar ir todėl, kad su mumis nedirbo psichologai, o juk dauguma mūsų, junginio karių, buvo vadinami mirtininkais. Kai tu išeini, išgyvenęs mirtininko užduotį, – žmogaus psichologija pasikeičia. Buvo žmonių, kurie įniko į alkoholį, buvo tokių, kurie patys baigė savo gyvenimą. 

Man pačiam tuo laiku, o ir jau vėliau, padėjo šeima. Turiu nuostabią žmoną, kuri laiko ne keturis namų kampus, bet visą namą. Ji mano angelas, o šeima – mano stela. Dar labai padėjo sportas – jis leido išlieti emocijas. Ir, žinoma, tolesnė tarnyba. 

Tarnybos metu teko susidurti su įvairiausiais žmonėmis, daug iš jų išmokau. Tačiau labiausiai – kaip nereikia elgtis. Jei nori išmokti būti lyderiu – mokykis iš blogiausių, jie tave išmokys, kaip nedaryti. Čia esmė. Iš gerų nėra ko mokytis – jais tiesiog reikia sekti. Tačiau kai mokysiesi iš bjauriausių – išmoksi, kaip nežeminti žmonių. Aš pats pirmaisiais galbūt dešimt tarnybos metų buvau pats tikriausias šiknius. Turėjo įtakos sovietų kariuomenės mokykla.

Kai kurių dalykų gyvenime labai gailiuosi – ką esu pasakęs, padaręs. Jaunas ir kvailas buvau. Paskui suveikė veidrodinis principas: kodėl aš su žmonėmis elgiuosi taip, kaip nenoriu, kad jie elgtųsi su manimi? „Negerai, Aleksai“, – pasakiau sau. 

Kaip gimsta kariai?

– Per sausio įvykius ginti parlamento atėjote būdamas septyniolikmetis ir sumelavęs, kad jums – jau aštuoniolika. Pats pagalvojate, koks ypatingas, ilgas buvo jūsų kelias?

– Kartais juokauju, kad leidžiu kitiems kariams pavydėti mano karjeros. Buvo visko. Neabejoju, kad sausio įvykiai, parlamento gynimas suformavo mane kaip asmenybę ir tai buvo pradžia. Aplinkui mane buvo žmonės, kurie lydėjo supratingumo, patriotizmo keliu. Melavau, kad man 18 metų, kadangi labai norėjau tarnauti ir kovoti už Lietuvos laisvę. Tebūnie tai lieka mano „šventu melu“.

Aš juk negimiau patriotu. Gyvenau posovietinėje valstybėje, buvau spaliuku ir pionieriumi, nes pasirinkimo nebuvo. Komjaunuoliu jau nebuvau, nes nors tuo metu jau sklandė istorijos virsmo nuotaikos, bet į komjaunuolius mes dar turėjome stoti. Neįstojau ne iš patriotizmo – manęs nepriėmė dėl chuliganizmo. Nebuvau rimtas chuliganas, labiau kaimo lygio. Kur kokį langą išdauždavau. 

– Lietuvoje dabar esate retas svečias. Tarnaujate NATO Šiaurės rytų divizijos štabe, esate štabo vadas. Kokia tai tarnyba?

– Esu paskirtas nuo praėjusių metų birželio. Tai – viena iš pagrindinių kovinių divizijų NATO rytinėje dalyje. Man yra garbė, kadangi užimu generolo pareigas. Pati divizija susideda iš keliolikos kovinių vienetų, kurie ruošiami kovoti tam tikrame NATO regione. 

Tarnauti čia – didžiulė atsakomybė. Štabą sudaro kariai iš 15 šalių, o man patikėtos vienos iš pagrindinių kritinių pareigų. Jei nesugebėsi tinkamai vadovauti ir elgtis, diskredituosi ne tik save, bet ir visą valstybę,  kariuomenę, delegavusią į šias pareigas. Įtampa tikrai yra. Tačiau čia yra ir fantastiški žmonės, puikūs kariai. Bet man visur su žmonėmis sekasi. Antra vertus, žmonės yra tokie, kokius juos nori matyti.

– Esate autobiografinės knygos autorius. Jos pavadinime yra žodžiai „taip gimsta kariai“. Jei paklausčiau jūsų: o kaip gimsta kariai? 

– Daug kas, perskaitęs knygą ar pažiūrėjęs filmą sako, kad tai buvo avantiūra. Norėčiau, kad tokių avantiūristų aplink mane būtų bent keletas tūkstančių. Su jais galiu tokius darbus padaryti, kad jūs net neįsivaizduojate. Tegul tik būna jie tokie, kokie buvome mes. 

Taip, mano tarnyba prasidėjo avantiūra, kuri pavirto į viso gyvenimo nuotykį. Atėjau būdamas septyniolikmetis ir esu kariuomenėje iki šiol – juokauju, kad patirties civiliniame gyvenime nesu turėjęs. Visą gyvenimą praleidau kariuomenėje, visose pozicijose. Iš viso – apie 18–20 pareigų.

Reikia suprasti – kariu negimstama. Juo tampama visą gyvenimą mokantis būti kariu. Kaip tapti kariu? Per baimę. Mūsų klausia: jūs nebijojote? Aš stipriai bijojau. Pirmo šuolio parašiutu nelabai atsimenu, bet nuo trečio iki aštunto – paniškai bijojau. Paniškai. 

Kariu tampi, kai įveiki baimę. Ne priešą, nes jų gali būti tūkstančiai. Gali kovoti, gali laimėti ar pralaimėti, tau gali būti sulaužyti žandikauliai. Aš irgi tai gyvenime patyriau. Bet visų pirma turi įveikti save, savo baimę. Sakydavau sau: Aleksai, eik. 

Žinot, kodėl man sekėsi karjera? Nes kai man duodavo užduotis, kurių aš nelabai suprasdavau – imdavausi jas daryti. Ir man sekėsi. Bet sekėsi visų pirma todėl, kad visada pasitikėjau žmonėmis, su kuriais tarnavau. Pasitikiu ir dabar.

Man baisiausias dalykas atrodo, kai pats žmogus save pavadina ekspertu ar specialistu. Aš nuo tokio žmogaus bėgu kuo toliau, nes jis yra pavojingas. Kai kiti tave vadina ekspertu ar specialistu – tai kas kita. Jie vertina tavo savybes, patirtį, žinias ir tada tu gali išsakyti savo nuomonę. 

„Kas jums leido gyventi gerai?“

– Kalbamės artėjant karo Ukrainoje metinėms. Per tuos dvejus metus ne kartą vienas kito klausėme: kodėl XXI amžiuje vyksta karas? 

– Rusija užpuolė Ukrainą, nes ukrainiečiai pradėjo gerai gyventi. Jie turėjo jau nutiestą kelią į Europos Sąjungą, ėmė statyti tiltus į NATO. Ką pamatė Rusija?

– Pavojų?

– Neįtikėtinai didžiulį pavojų. Dar daugiau. Jie mato, kad bet kuri valstybė, ištrūkusi iš jų įtakos zonos, tampa geriau gyvenančia, ekonomiškai stipresne, prisijungia prie efektyvių partnerių – Europos Sąjungos, NATO. Koks tai pavyzdys Rusijos totalitariam režimui ir autokratiniam valdymo aparatui? Labai blogas. 

Jie suprato, kad savo tironijoje, autokratiniame režime išgyventi negalės. Jų žmonės pradės reikalauti tokių pat sąlygų, kokias gavo ukrainiečiai, kaip galbūt gaus kartvelai, kitos šalys. Kodėl gerai gyvena Baltijos valstybės? Kodėl mūsų toks didelis ekonominis šuolis? Jie lygina, jie nėra kvaili žmonės. 

Todėl rusai turėjo užkirsti tam kelią, turėjo sugadinti kitų gerą gyvenimą. Jie užpuolė Ukrainą. 

Nuo 2014 metų ant vieno objekto Ukrainoje atsirado užrašas, paliktas rusų kario: kas jums leido gyventi gerai? 

Juos valdo imperialistinis požiūris. Nors patys rusai sako, kad turi daug resursų, tačiau ar jie turi sutvarkytą infrastruktūrą, pramonę? Ne, jie irgi yra priklausomi nuo Vakarų. Nuo vakarų staklių, nuo grąžtų – nuo pramonės. 

Stebiu, analizuoju kas vyksta ir matau pasikeitusią rusų retoriką. Iš karto jie sakė, kad neša Ukrainai gėrį, kad ateina išlaisvinti šalies. Dabar jie pakeitė retoriką ir pasiklausykime, ką jie kalba: mes blogiečiai, mes naikintojai, mes prievartautojai ir žudikai – laukite mūsų ateinat.

Taip sako ne dėl to, kad save diskredituotų, jie taip gąsdina mus. Mes sunaikinsim ir jūsų miestus. Jie vykdo gąsdinimo politiką, tačiau bet koks badymas baigtųsi rimtu atsaku atgal.

– Esate esi tuo tikras? Viešoje erdvėje ne kartą diskutuota apie tai, kaip greitai aktyvuotųsi 5-asis NATO straipsnis, kiek turėtume laiko. 

– Esu tuo tikras už save ir savo atsakomybės rajoną. Žinau mūsų planus ir pajėgumus, žinau kas ir ką darys. Savo teritorijoje mes pasiruošę kariauti. Jie puikiai tą žino ir supranta. Jų pagrindinis siekis yra suskaldyti mūsų vienybę, sukiršinti tarpusavyje ir kad neveiktume išvien. Klausimas, pasiduosime mes tam ar ne? 

Dažnai pagalvoju, kas mums pasidarė? Per daug metų tapome savotiški taikos balandžiai, mes nustojome mokytis kariauti. Žvelgiant iš šalies kartais atrodo, kad kai kuriems yra geriau susitaikyti ir priimti tam tikras sąlygas, primetamas priešo, geriau nusileisti. Galbūt atiduoti teritorijas, kaip pavyzdys Sakartvelą, Krymą ar Donbasą. Bet svarbiausia – priešo neerzinkime. Dabar jau neįmanoma. Akmuo nuo kalno pajudėjo ir jis nesustos. 

Aš manau, kad kol remsime Ukrainą, kol ukrainiečiai stovi stiprioje gynyboje ir yra puolimo momentų – viskas gerai. 

Visiems sakau: neturime nei pervertinti, nei per menkai vertinti Rusijos kariuomenės ir galvokime kariškai. Avdijivka – miestas Ukrainos rytuose, maždaug Utenos dydžio. „Antra pagal pajėgumą“ pasaulyje kariuomenė daugybę mėnesių bando užimti Utenos dydžio miestelį. Tai protu nesuvokiamas dalykas, galvojant, kiek tam skirta resursų ir kokios didžiulės aukos dėl to patirtos. Okupavo, tačiau kokia to kaina? Jei jie būtų tikri kariai – juos supykintų nuo tokios pergalės.  

Rusų kariuomenės stiprybė yra jų visiškame neatsakingume už žmogaus gyvybę. Jie lipa vieni per kitų lavonus, o kodėl? Todėl, kad namuose jų laukia skurdas, skolos, alkoholizmas. Jie neturi vertybių, tokių kokias suprantame mes. Turiu posakį: Rusijos valstybė turi kariuomenę, bet neturi nei karininkų, nei karių. Jie turi kovojančią didžiulę masę. Karininkas yra etiketas, elitas, garbė. Jie to neturi. Jų autoritetas yra kriminalinis, tai matyti net iš jų sąmones ir mentatą formuojančių vaidybinių filmų. Visa valstybė paremta kriminaliniu mentalitetu. Ir jie mus tuo gąsdina. 

Mes tikrai turime pakankamai resursų gintis. Kalbant apie gynybą, apie NATO – ne šiaip sau turime regioninius planus. Paprasčiau sakant – gynybinius planus. 

Ar 5-asis straipsnis suveiktų? Atsakysiu labai paprastai. Tam tikra prasme tai jau vyksta. Nuvažiuokite į Ruklą ir nueikite į Mokomąjį pulką. Ten pamatysite šešių–aštuonių NATO valstybių karius, jau esančius Lietuvos teritorijoje, pasiruošusius kartu su Lietuvos kariais ginti rytinį NATO flangą. Jie jau yra pas mus. Taip, straipsnis nėra aktyvuotas tačiau tam rengiamasi, jei atsirastų poreikis. Bendrauju su kitų valstybių kariais – vokiečiais, lenkais, amerikiečiais. Visi nusiteikę kovoti už mūsų valstybę, kadangi tik tokiu būdu bus apgintos ir jų šalys.

Civiliai žmonės gal nesupranta, kokio galingo Aljanso nariai mes esame. Pavyzdžiui, Norfolke (JAV) yra didžiausia pasaulyje karinė jūrų bazė, kur nuolat bazuojasi mažiausiai du–trys lėktuvnešiai. Kaip civiliui suprasti, kas yra lėktuvnešis? Tai – plaukiojantis aerodromas, kuriame telpa apie 60 naujausios kartos atakų, o vienas toks lėktuvnešis gali nesunkiai sunaikinti nedidelės valstybės visa kritinę karinę infrastruktūrą. Amerikiečiai jų turi tikrai nemažai. 

Įsivaizduojat, kokio galingumo tai valstybė? Ir ne tik amerikiečiai, kitos NATO šalys taip pat. Per visą Lietuvos valstybės istoriją mes niekada nesame buvę tokio galingo pasaulyje Aljanso nariai. Įsipareigojimai tikrai ne tik ant popieriaus. 

– Ar galima prognozuoti karo Ukrainoje pabaigą? Gal turite įžvalgų? 

– Pats daug kartų apie tai mąsčiau. Galėtum nuspėti, jei turėtumei stebuklingą krištolinį rutulį. Manau, kad ukrainiečiams geriausia dabartinė situacija – labai gerai įsitvirtinti gynyboje ir sunaikinti kuo daugiau okupantų, kadangi gynyboje visada turėsi pranašumą. Net nebejoju, kad atsiradus tinkamoms sąlygoms ukrainiečiai galės pereiti prie puolimo operacijų. 

O mūsų pareiga – remti Ukrainą, kiekvienas – kiek galime. Mes padarėme jau daug, tačiau dar nepakankamai. Mano asmenine nuomone, nusikaltėliai yra tie, kurie iki pat šiol bendradarbiauja su Rusija. Nors daug sąžiningų verslų pasitraukė iš Rusijos, bet ne visi. Aš tokiam verslininkui rankos nepaduočiau. 

Svarbiausias prioritetas – šeima 

– Kalbos apie karą tapo mūsų kasdienybės dalimi ir greičiausiai kaip niekada aiškiai šiandien skamba vaikystėje ar paauglystėje skambėjęs senelių posakis: „Svarbiausia, kad nebūtų karo.“ Rodos, kad tik dabar supratome, ką jie, išgyvenę karą, pokarį, norėjo mums pasakyti. O mums, vaikams, ši frazė nuskambėdavo net juokingai. Šiandien žmonės bijo karo. Vieni sako tokiu atveju kovosiantys, kiti – bėgsiantys iš Lietuvos. Smerktumėte bėgančius?

–  Neturiu moralinės teisės teisti ar smerkti. Tam tikras situacijas netgi suprantu – kodėl bėga. Ypač jei jaunas žmogus, dar nesusipratęs, būna, kad bėgti ragina ir tėvai, gal žmona, vaikai. Labai daug ukrainiečių vyrų nebėgo, tik savo žmonas ir vaikus palydėdavo iki saugios zonos. Karo pabėgėlių nesmerkiu, visiems, kiek galėjome, mūsų šeima padėjo.

Savo kariams visada sakau: pirmas kario prioritetas yra šeima, antras – sveikata, o trečias – tarnyba. Jei tu šeima pasirūpinsi, jei ji bus saugi – galėsi visą save skirti tarnybai, negalvodamas apie tai, ar nekyla pavojus šeimai. Bet jei tavo mintys bus užimtos tuo, ar ji saugi – tarnyboje gali padaryti svarbių klaidų. Jei būsi sveikas – vadinasi, būsi parama šeimai ir naudingas valstybei, jei neprižiūrėsi savęs – tapsi našta ir sau ir kitiems. 

Tačiau net ir suprasdamas nenorinčius dalyvauti tiesioginiame ginkluotame pasipriešinime aš juos vis dėl to įgalinčiau prisidėti prie valstybės gynybos. Jei tu negali kariauti fiziškai, aš, kaip vadas, tau rasiu kitos veiklos – kasti apkasus, rūpintis logistika, maisto ruoša, remontas, pagaliau – gali užtaisinėti šovinius. O kur dar medikai, kitų specialybių žmonės? Kare yra daugybė veiklų. Jei bijai – aš tave pasodinsiu į patį saugiausią požemį, kad liktum gyvas, nes esi mums reikalingas. Tokie žmonės nuima papildomą krūvį nuo šturmo padalinių. Tūkstančiai darbų gali būti atlikti tų, kurie galbūt bijo tiesioginio mūšio. 

Mūšiui reikalingi gerai paruošti ir drąsūs kariai. Mums labai svarbu kario išgyvenamumas, nesame rusų mentaliteto vadovai. Mūšyje nereikia to, kuris mes kulkosvaidį į šalį ir užsidengęs galvą pradės siūbuoti į šonus. Tegul jis lieka užnugaryje ir kol kas užtaisinėja ginklus. O paskui jis gal ir pats pakeis savo požiūrį. Mūšiai žmones pakeičia. Dažnai tas, kuris atrodo bailys ir netikęs – pasirodo kaip geriausias karys. 

Patikėkit – aš niekada nebuvau drąsus, buvau bailokas, daug ko prisibijantis. Bet aš kovojau su savo baime. Kovojau visą gyvenimą. Net ir granatą pirmą kartą gyvenime metant man drebėjo rankos. Bet tada, kai nugali savo vidinę baimę, ir tampi kariu. 

Aš suprantu, kad dėl tokios situacijos, kurioje dabar gyvename, žmonėms yra nejauku. Skaičiau paskaitą Trečiojo amžiaus universitete, Marijampolėje. Nuostabūs senjorai. Kalbėjomės apie tai, ko žmonės bijo? Jie prisipažino, kad labiausiai bijo mirties. Šioje vietoje svarbiausia žmogui paaiškinti, ką jam būtina žinoti ir suprasti, kad išgyventų. Pirmasis taikinys kare yra ne civiliai, o kariai. Todėl taisyklė – jei kariai pasakė evakuotis, minkit iš ten. Nieko neklauskit, išskyrus „kur“? 

Karo nereikia bijoti, jam reikia pasiruošti. Dar ir dėl to, kad jis niekada neįvyktų. Visuomenė turi būti pasirengusi pasipriešinimui, kad namai būtų su tinkamais slėptis rūsiais, juose reiktų turėti vandens, maisto, degtukų, žvakių, šiltų drabužių, radijo imtuvą, kuriuo gaunama informacija. 

Mano nuomone, visi naujai statomi namai turėtų būti su tinkamais rūsiais. Karo nebus? Tai dar geriau, o ir bulves su morkomis bus kur laikyti. Rūsiai turi būti pritaikyti atlaikyti griūvantį pastatą, o žmonės visada žinos, kur gali pasislėpti – toli neišeidami iš namų. Žinojimas mums suteikia pasitikėjimo ir tikėjimo.

Klausant karių, instrukcijų, kaip elgtis, jūs tikrai galite išgyventi. O karai yra laikini. Nėra amžinų. Mūšis įvyks, tada – atsitraukimas ir vėl atstatinėjami miestai. Taip juk ir vyksta Ukrainoje.

– Tačiau karuose žūsta daugybė civilių. 

– Taip, daug. Dažnai dėl to, kad neklauso patarimų, kaip elgtis. Ukrainoje nemažai žmonių, ypač vyresnio amžiaus, patys nepalieka savo gyvenamųjų vietų. Jie pripranta prie sprogimų, prie to, kad žūsta kaimynai. Galvoja, kad jo kulka gal nepalies. Tačiau taip, šiame kare nuo pat jo pradžios rusai nusitaikė ir į civilinius objektus. 

– Žmonėms kyla ir klausimų: o kaip elgtis karo atveju? Kelis dalykus jūs jau paminėjote: kad būtų tinkami rūsiai, o taip pat – klausytis instrukcijų, kaip elgtis. Kas dar? 

– Pirmiausia, išklausykime informaciją apie elementarų išgyvenaumą ir reikalingas su savimi turėti priemones. Antra, žinokime kur slėptuvė, Trečia, sekime įvykius, kad būtume pasiruošę. Karai neįvyksta per vieną dieną. 

Tačiau svarbiausia – netapkime kolaborantais ir kiek galime kenkime priešui, jei situacija taptų tokia. Pavyzdžiui, jūs dirbate banke ir okupantas ateina į banką pervesti pinigus. Bet jūs, bankininkas, galite padaryti klaidą ir pinigai nukeliaus kitur. Dabar kalbėdamas taip džiazuoju, tačiau noriu pasakyti, kad mes kiekvienas, būdamas savo srities specialistu, galime rasti būdą, kaip kenkti priešui. Net nebūnant kariškiu, nepakenkiant sau. Reikia apie tai galvoti ir planuoti dabar, o ne tada, kai kas nors atsitiks. 

Nebijokite, visų neišžudys, visų į kalėjimus nepasodins. Neįmanoma. Jie neturi tiek žmonių, kad užpildytų mūsų valstybes, nor ir bandytų. Mes pasipriešinsim. Rusams mes nenaudingi – esame kaip ežiukai, kai kiekvieną kartą įspirdamas įsiduri pats sau. 

– Ukraina kariauja nuo 2014 metų, tačiau tada mes į karą taip jauriai ir stipriai nereagavome. Jūsų nuomone, kodėl? 

– Pirmasis pabudimas iš letargo miego vis tik įvyko 2014 metais – tarsi kas būtų suleidęs injekciją. Lietuvos kariuomenė taip pat pasidarė išvadas, atstatytas karių šaukimas, priimti kiti sprendimai. Tačiau, mano nuomone, mes tada nepadarėme visų būtinų išvadų, nors daug ką padarėme ir darome labai gerai. 

Visuomenė 2014 metais taip stipriai nesureagavo todėl, kad nebuvo įsiveržta pilnu mastu. Tačiau 2022 metų vasario 24-oji… Kai pradėjo bombarduoti miestus, kai pradėjome matyti iš ligonių einančias besilaukiančias moteris, žūstančius vaikus, kai pamatėme našlaičius, verkiančius prie mamų kapų daugiabučių kiemuose, kai supratome, kad jie nesilaiko jokių karo taisyklių ir konvencijų – tada mes atsitokėjome. Labai tikiuosi.

Teksto autorė Jurgita Lieponė

42 views