Įprasta policijos nuovada, į kurią pristatomas sulaikytasis – niekuo neypatingas jaunuolis, nedidelio miestelio gyventojas. Sulaikymo pagrindas lieka neaiškus – jaunuolis yra blaivus, jo dokumentai tvarkingi, o konkrečių jo tariamai padarytų pažeidimų nenustatyta.

Tačiau policininkai vis vien surengia jam emocionalią apklausą, o jų užduodami klausimai visiškai neatitinka mums įprastos apklausos logikos. Apklausa pavirsta intensyvios psichoterapijos seansu, priverčiančiu sulaikytąjį naujai pažvelgti į savo beprasmį gyvenimą. Policininkai pasirodo besantys itin išsilavinę intelektualai, turintys kilnią misiją – parodyti, koks įdomus ir spalvingas eilinio žmogaus gyvenimas.

„Gyvena kaip automatas… nemyli, niekina savo miestą ir jo gyventojus… diena iš dienos nesąmoningai atlieka vienus ir tuos pačius veiksmus… nesuvokia savęs… nemato aplinkui nieko gražaus ir įdomaus… nesuvokia adekvačiai aplink srūvančios Tikrovės… negerbia Tikrovės… O kodėl Tikrovė didžiąja raide?“

Pjesė „Žmogus iš Podolsko“ – žymaus šiuolaikinio Rusijos rašytojo Dmitrijaus Danilovo debiutas dramaturgijoje.

Scenografija

Linas Liandzbergis

Kostiumų dailininkas

Rūta Lendraitytė

Muzika

Diopo Ndugu

Vaidina

Žmogus iš Podolsko – Šarūnas Zenkevičius
Pirmas Policininkas – Marius Repšys
Policijos viršininkė – Giedrė Mockeliūnaitė
Žmogus iš Mytiščių– Marius Čižauskas
Antras Policininkas – Rytis Saladžius