Naujienos

Mirė rašytojas, Jonavos Garbės pilietis G.Kanovičius


Vėlų penktadienio vakarą Izraelyje mirė rašytojas, Jonavos Garbės pilietis Grigorijus Kanovičius. Jam buvo 93 metai. 

Šią žinią facebooke pranešė rašytojo sūnus Sergejus Kanovičius.

Grigorijus Jakovas Kanovičius – vienas iš žinomiausių šiuolaikinių žydų rašytojų. Jis gimė tradicinėje Lietuvos žydų šeimoje Jonavoje 1929 metų birželio 18-ą dieną. Kartu su tėvais pabėgo iš karo apimtos Lietuvos, gyveno Kazachstane ir prie Uralo.

1945 metais šeima grįžo į Vilnių. 1953 metais G. Kanovičius baigė slavistikos studijas Vilniaus valstybiniame universitete.

1953–1956 m. G. Kanovičius dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1962–1972 m. – Lietuvos kino studijoje.

G. Kanovičius yra parašęs daugiau nei dešimt romanų – savotišką sagą – apie Rytų Europos žydų istorijos vingius nuo 19 amžiaus iki mūsų dienų. Tai – romanų trilogija „Žvakės vėjyje”, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos”, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie”, „Ožiukas už du skatikus”, „Ir nebus vergams rojaus”, „Neatsigręžki nuo mirties”, „Žydų parkas”, „Nukirstų medžių šlamėjimas”, „Šėtono apžavai” ir „Miestelio romansas”.

1988 m. už romanus „Kvailių ašaros ir maldos”, „Ir nebus vergams rojaus” apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.

G. Kanovičiaus knygos yra išverstos į 12 kalbų – anglų, lietuvių, vokiečių, hebrajų, prancūzų, čekų, lenkų, bulgarų, vengrų ir kt. Bendras G. Kanovičiaus knygų tiražas viršija 1,5 mln. egzempliorių.

G. Kanovičius yra daugelio kino scenarijų autorius, kūręs drauge su R. Vabalu („Marš, marš, tra ta ta”), Vytautu Žalakevičiumi („Ave, vita”), Almantu Grikevičiumi, Algirdu Araminu ir kitais įžymiais Lietuvos kino režisieriais.

Rašytojas išvertė į rusų kalbą daugelį lietuvių literatūros klasikos kūrinių, tai ir B. Sruogos „Dievų miškas”, „Apyaušrio dalia”, B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai”, J. Avyžiaus „Degimai” ir kiti.

G. Kanovičius yra dešimties pjesių autorius. Lietuvoje ir užsienyje didžiausios sėkmės susilaukė jo pjesės: Č. Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena” pastatymas (Vilniaus Valstybinis jaunimo teatras, režisierius Eimuntas Nekrošius) bei Rimo Tumino režisuotas spektaklis Vilniaus mažajame teatre „Nusišypsok mums, Viešpatie” (G. Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie” ir „Ožiukas už du skatikus” motyvais pjesę parašė A. Grikevičius). 1994 m. Lietuvos teatro kritikai spektaklį „Nusišypsok, mums Viešpatie” išrinko geriausiu sezono spektakliu.

G. Kanovičiaus kūryba įvertinta Lietuvos ir Izraelio premijomis. Autoriaus knygos buvo kelis kartus pristatomos tarptautinei Bookerio premijai.

Nuo 1989 iki 1993 metų G. Kanovičius buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas.

Nuo 1993 metų rašytojas nuolat gyveno Izraelyje.

1995 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai G. Kanovičiui įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas.

1996 m. tarptautiniame teatro festivalyje  „Auksinis liūtas” Lvove (Ukraina) G. Kanovičiaus spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie” apdovanotas „Auksinio liūto” prizais.

Už geriausią Izraelyje 1997 m. sukurtą literatūrinį kūrinį rusų kalba – romaną „Žydų parkas” rašytojui paskirta Izraelio rašytojų sąjungos premija.

2010 m. G. Kanovičiui už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

2013 m. G. Kanovičiaus šeimos iniciatyva Jonavos rajono savivaldybėje įsteigta Grigorijaus Kanovičiaus premija. Ši premija yra skiriama Jonavos rajono gimnazijų moksleiviams, dalyvaujantiems skelbiamo rašinio, atspindinčio Jonavos tautinių mažumų gyvenimo pėdsakus, konkurse.

2014 m. Valstybinė kalbos inspekcija įteikė diplomą už romano „Miestelio romansas” parašymą taisyklingiausia kalba.

2014 m. už nuopelnus puoselėjant santarvę tarp tautų ir ugdant humanistines vertybes G. Kanovičius apdovanotas garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk”.

2014 m. įteiktas Vilniaus visuomeninių organizacijų įsteigtas apdovanojimas „Už nuopelnus Vilniui ir tautai”.

2014 m.  G. Kanovičiui paskirta Liudo Dovydėno premija už geriausią naują lietuvišką romaną, leidyklose išleistą per praėjusius kalendorinius metus, „Miestelio romansas”.

2014 m. Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga G. Kanovičiui įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro didysis kryžius.

Grigorijaus Kanovičiaus kalba, 2014 m. jam suteikiant Jonavos garbės piliečio vardą

Gerbiami jonaviečiai,

Nuoširdžiai dėkoju Jums  už mano kūrybos ir veiklos įvertinimą.

Dėkoju Jonavos dangui, po kuriuo augau ir kuriame šykštuolė saulė šilde mano jaunas dienas.

Dėkoju neužmirstamajai Vilijai, kuri gaivino mano sielą ir mano vaikiškas svajones.

Dėkoju tų tolimų  laikų žmonėms – visiems visų religijų Jonavos gyventojams, kurie savo gerumu nuspalvino ir praturtino mano vaikystę, žiauriai nutrūkusią baisaus karo pradžioje.

Dėkoju Viešpaciui Dievui už tai, kad su Jūsų pagalba Jis vel gražino mane i gimtąją ir mylimą Jonavą nebe mažu berniuku, o Jonavos garbės pliečiu.

Ačiū Jonavai ir jonavečiams!

Jonava man nėra provincijos miestelis, Jonava man buvo visas pasaulis. Karo audros išgintas į begalines Kazachstano stepes, vėliau į ledinį Uralą, aš atsidūriau kitokiame pasaulyje – nykiame ir svetimame, gyvenau jame ne tik ir ne tiek duona kasdiene, o prisiminimais apie mano gimtinę. Ten, Kazachijos stepėse ar už Uralo kalnų, man atrodė, kad girdžiu kaip teka mano mylima Vilija, kaip tarška į turgų skubančių valstiečių vežimai, kaip kaukši mano protėvių išklotu grindiniu  bažnyčion einančių maldininkų batai.  Atrodydavo, kad užuodžiu mano senelės Rochos garuojantį šeštadieninį pyragą su cinamonu. Vakarais girdėdavau kaip krebžda pelės mūsų paskubomis paliktoje troboje.

Visur, kad ir kur būčiau, Ji, mano gimtinė, neišsiskyrė su manimi, o aš niekuomet nesiskyriau su Ja, su Jos žmonėmis – žydais, lietuviais, rusų sentikiais, totoriais ar lenkais, kurie gyveno drauge ir draugiškai, dirbo savęs negailėdami ne tik dėl duonos kąsnio, bet ir Lietuvos labui.

Darbas vienija žmones. Mano amžiną atilsį Tėvas Šloimė Kanovičius, tapęs Jonavos siuvėju jau trylikos metų, man nuolat kartodavo, kad darbas yra vienintelis priešnuodis nuo neapykantos, nuo nesantaikos. Kas dirba iš peties, sakydavo jis, tas nelieja svetimo kraujo, nes Dievas sukūrė pasaulį ne žudymui, o kūrybai.

Tad dirbkime mūsų Tėvynės labui, nes jai visada reikia mūsų pagalbos. Būkime vieni kitiems pakantūs, nes didžiausia pasaulio vertybė yra taikus sugyvenimas. Gyvenkime kaip broliai, rokuokimės… kaip broliai.

Tegyvuoja Jonava, tegyvuoja Lietuva, kurios laiminga ateitimi tikiu.

114 views