R_Sinkevicius
Žmonės

Kovos menų treneris M. Vaicekauskas: „Neįsivaizduoju savęs kitame mieste“


Kūno tvirtumas, disciplina, valia, pasitikėjimas savimi – trumpai ir aiškiai kovos menų treniruočių suteikiamą naudą įvardija šios sporto šakos treneris Matas Vaicekauskas (29 m.). Nors paauglystėje vaikinui teko gerokai pakovoti dėl galimybės išbandyti ją savu kailiu, šiandien M. Vaicekauskas dirba Jonavoje mišrių kovos menų sporto klube „Faiteris“. Pastarojo sportininkai nuolat dalyvauja varžybose ir užima prizines vietas.

Kaip sako pats Matas, ant nugalėtojų pakylos lipantys ir gimtojo krašto vardą garsinantys auklėtiniai – džiugina, tačiau ne ką mažiau svarbi ir kita šio sporto pusė: jonaviečio žodžiais tariant, tinkamai išnaudojant treniruotes, jos gali prisidėti prie įvairiapusio jaunuolių ugdymo.

Žavėjo nuo vaikystės

„Tėveliai visada norėjo, kad iš manęs išaugtų mokslininkas, dailininkas, šokėjas, krepšininkas arba futbolininkas. Visą tai ir išbandžiau. Buvo laikas, kai net į pramoginių šokių varžybas važiavau visas dailiai sušukuotas ir grakštus (aut.past. šypsosi). Tačiau visada žinojau, kad tai – ne man.

Pamenu, vaikystėje su seneliu Vincu per televizorių žiūrėdavau bušido kovas, vis bandydavom atkartoti kažkokius kovotojų veiksmus. Jau tada žavėjausi šia sporto šaka ir sakiau, kad užsiimsiu ja“, – paklaustas apie užgimusį norą užsiimti kovos menais pasakojo Matas.

Treniruotes lankė slapta

Supratęs, kad tėvų palaikymo nesulauks, jonavietis nusprendė lankyti treniruotes slapta nuo jų. Visgi, atėjo metas, kai paslapties nebebuvo galima nuslėpti.

„Mano mokykloje vykdavo bušido treniruotės. Tada buvau gal 8-oje klasėje… Nuėjau treniruotis nieko nesakęs tėvams. Taip gavosi, kad slapta lankiau boksą apie 3 mėnesius. Treniruotės buvo pigios, tad susimokėdavau iš dienpinigių.

Vieną dieną atėjo tas momentas, kai turėjau išbandyti savo jėgas su stipriu varžovu.  Aš taip gavau į kailį, kad namo grįžau su prakirsta lūpa, mėlyne po akimi..

Tai pamatęs tėtis paklausė kas nutiko, ar buvau sumuštas gatvėje. Pasakiau, kad sužalojimai – treniruotės pasekmė. Kadangi jis galvojo, kad lankiau tik krepšinio treniruotes, turėjau prisipažinti, jog buvau bokse. Tėtis nieko nelaukdamas nuėjo pas trenerį, paprašė, kad manęs nebepriimtų. Treneris paklausė jo…“, – prisiminė vaikinas.

Gavo leidimą

Nepaisant to, Matas vis tiek neatlyžo ir sulaukęs 16-kos pradėjo lankyti „Faiterį“.

„Tuomet čia vyko kudo treniruotės. Būdavo, kad grįžtu šlubuodamas ar su kokia mėlyne, o tėvai paklausdavo kas nutiko. Aš pasakydavau, kad “Faiterį” lankau, o jie tarsi praleisdavo tai pro ausis ir labai nesigilino. Bet, kai 10-oje klasėje prasidėjo rimta paauglystė – man norėjosi tik linksmintis su draugais, todėl suprastėjo mokslai. Tada tėvams trūko kantrybė, jie nuėjo pas tuometinį mano trenerį – “Faiterio” įkūrėją Arnoldą Lukošiūną ir pasakė, kad neleidžia man lankyti treniruočių.

Kadangi A. Lukošiūnas jau žinojo mane, o aš buvau vienas stipriausių klube, jis pasakė tėvams, jog jie turi pilną teisę uždrausti man sportuoti, bet tai nėra geras sprendimas, nes aš turiu perspektyvą ir didelį norą. Treneris pažadėjo, kad pakalbės su manimi dėl mokslų ir tėvai, pasitikėdami juo, davė leidimą. Taip galėjau sportuoti nebesislėpdamas ir pradėjau važinėti į varžybas“, – pasakojo vaikinas.

Ir treneris, ir teisėjas

Sportuodamas Matas iš savo trenerio ne kartą girdėjo, kad ir jis turėtų apsvarstyti galimybę dirbti tokį darbą.

„Pradžioje tikėjausi, kad būsiu kovotojas, vėliau pradėjau mąstyti, kad ir treniravimas man skamba įdomiai. Juolab, kad turėjau ne vieną traumą, patirtą kasdieniniame gyvenime, po kurių aukšto lygio varžybos jau atrodė nebe taip lengvai pasiekiamos – norint dalyvauti jose, būčiau turėjęs ištverti sudėtingą rankos operaciją.

Taip jau gavosi, kad iš pradžių pradėjau savanoriavimo principu pavaduoti trenerius, vėliau, kai “Faiterio” įkūrėjas išsikraustė į Vilnių, su dar vienu treneriu likome dviese. Suskaičiavau, kad dabar “Faiteryje” jau dirbu 5-tus metus. O šalia to, neretai tenka varžybose užimti ir teisėjo role“, – kalbėjo jonavietis.

Keitėsi požiūris

Paklaustas, ar jo akimis, kovos menų populiarumas auga, jonavietis pateikia teigiamą atsakymą.

„Lyginant su tuo, kiek kovos menais buvo domimasi mano vaikystėje, galiu pasakyti, kad susidomėjimas jais išaugo gerokai. Pastebiu, kad keitėsi ir pats požiūris į šią sporto šaką – nors ir dabar ji yra vertinama nevienareikšmiai, visgi, daugėja žmonių, kurie supranta, kad kovos menai nėra betikslis mušimasis, tai – rimtas sportas.

Tiesa, būna, kad atsidūręs tarp nepažįstamų žmonių neoficialioje aplinkoje, sulaukiu klausimų kuo užsiimu gyvenime, o pateikus atsakymą, iškart išgirstu priminimą apie ne pačius gražiausius įvykius, į kuriuos yra įsivėlę kovotojai. Tuomet visada akcentuoju, kad dėl vieno suklydusio gydytojo nepuolama smerkti ir “nurašyti” visų jį paruošusių dėstytojų. Taip ir čia: dėl kelių blogų pavyzdžių nereikėtų blogai kalbėti apie visą sporto šaką arba jos atstovus“, – kalbėjo jonavietis.

Nuo vaikų, iki suaugusiųjų

„Faiteryje“ mišrių kovos menų šiuo metu mokosi ir vaikai, ir suaugusieji. Jauniausiam sporto klubo lankytojui – vos 5-eri, vyriausiam – 55-eri. M. Vaicekauskas pasakoja, kad darbas su skirtingomis amžiaus grupėmis stipriai skiriasi.

„Iš pradžių dirbau tik su vaikais, paskui su vyresniais. Vienu metu sparčiai išaugo kovos menų norinčių išmokti merginų skaičius, todėl padarėme atskirą grupę ir joms.

Kadangi šiuo metu „Faiteryje“ treneriais dirbame dviese, esame pasiskirstę grupes. Aš dar vedu ir individualias treniruotes. Taigi, tenka treniruoti tikrai daug skirtingų žmonių.

Galiu pasakyti, kad vaikų, paauglių bei suaugusiųjų treniravimas remiasi į skirtingas praktikas. Kodėl? Nes kovos menai nėra vien tik mokymasis kaip atlikti metimus, savigynos veiksmus ir pan.

Visų pirma, labai svarbu, kad viso to besimokantis žmogus suvoktų ir savo veiksmų prasmę bei galimas pasekmes. Dėl to, kai priimame naujus žmones, visada stengiamės įvertinti, kodėl jie nori išmokti kovos menų subtilybių. Jei ateina agresyvus žmogus, kurio tikslas – parodyti savo galią gatvėje, sakome: „Ačiū, bet ne“.

Visada kartoju, kad kovos menai – tai ir savikontrolės, ir disciplinos bei valios ugdymas“, – užtikrintai teigė Matas.

Būtina atrasti raktą

Kalbėdamas apie vaikų bei paauglių treniravimą, vaikinas akcentuoja, kad šis – ypatingai atsakingas darbas.

„Jei suaugę žmonės žino, kad gyvenime yra keli keliai, paaugliams bei vaikams reikia tai paaiškinti. Kai paauglys išsirenka savo autoritetą, jis aklai juo seka, net jei šis ir visai nėra sektinas. Čia ir prasideda atsakingas darbas…

Manau, kad kiekvienas treneris turi paieškoti rakto, padėsiančio užvesti tą jauną žmogų ant teisingo kelio. Tačiau tam būtina surasti ryšį su juo. Kai būna varžybos, mes su vaikais kartu ir miegam, ir valgom, ir vienodus žaidimus per telefoną žaidžiam. Jei tu sakysi paaugliui ar vaikui, kad jis užsiima nesąmonėmis ir neparodysi, kad juo tiki, niekada nepelnysi jo pasitikėjimo ir jis niekada neklausys to, ką tu jam sakai…

Kalbant apie vaikų treniruotes, būna, kad matai, jog kuris vis smūgiuoja ne taip, kaip buvo pasakyta. Tada pasilieki jį po treniruotės ir bandai paaiškinti, kad toks elgesys yra nepriimtinas, turi būti atsakomybė už savo veiksmus. Neabejoju, kad tas disciplinos ugdymas vėliau jiems pravers ir gyvenime“, – pasakojo M. Vaicekauskas, pridurdamas, kad sportas padeda ugdyti ir pasitikėjimą savimi.

Padeda išsivaduoti iš baimių

„Būna ateina žmogus visas susigūžęs, negalintis atsipalaiduoti, o po kelių mėnesių jau matau, kad jo pasitikėjimas savimi gerokai išaugo. Kai sustiprėjama fiziškai, pamatoma, kad galima padaryti kur kas daugiau, atsiranda ir drąsa.

Dirbdamas treneriu pastebiu, kad yra nemažai asmenų, kurie, atrodo, bijo visko – pradėti kažką naujo, keisti tai, kas jiems nepatinka, bijo, jog bus išjuokti kitų ir pan. Jie kartoja, kad jiems netinka viena ar kita, ko net nėra išbandę. Aš visada sakau, kad būtina išsivaduoti iš tų baimių. Juk tau nereikės gyventi su kritikuojančiais iš šalies, ko gero, net nereikės ir dirbti su jais. Bet tam, kad sugebėtum atsiriboti nuo negatyvių minčių, būtina savimi pasitikėti. Dėl to, manau, kad tas pasitikėjimo ugdymas – dar viena itin svarbi sporto nauda. Ją gavau ir aš pats.

Pamenu, kad pirmosios mano treniruotės „Faiteryje“ nebuvo lengvos. Eidavau namo šlūbčiodamas ir klausdavau savęs: “Matai, kam tau viso to reikia?”. Bet aš nepasidaviau, daug treniravausi ir kartojau sau, kad ateis diena, kai galėsiu ne tik apsiginti, bet ir būti tas, kuris nugali kitus. Tai tik ugdė mano valią bei ryžtą“, – prisiminė M. Vaicekauskas.

Padeda spręsti problemas

Klausantis jonaviečio pasakojimo – akivaizdu, kad į treniruotes ateinantys žmonės “atsineša” ir savo asmeninio gyvenimo detales: vieni jų akcentuoja norintys išmokti apsiginti, kiti bando psichologiškai atsiriboti nuo kasdieninių rūpesčių ir, lyg kokiam psichologui, apie juos atvirai išsipasakoja vaikinui. Tačiau pasitaiko ir tokių situacijų, kai į trenerį, su konkrečiu pagalbos prašymu, kreipiasi problematiškų vaikų tėvai.

„Esame turėję hiperaktyvių vaikų, kuriems treniruotės tikrai padėjo – jie turėjo kur išsikrauti ir hiperaktyvumo problema pamažu atsitraukė.

Kas liečia kitokius vaikus, kurie turi rimtų problemų su elgesiu, mes stengiamės priimti tokius, kurie, manome, sugebės teisingai priimti suteikiamas žinias ir nepuls mokykloje demonstruoti išmoktų veiksmų bandant parodyt savo galią. Svarbu, kad kovos meno subtilybių besimokantys asmenys nenaudotų jų šiaip sau“, – kalbėjo Matas.

Koncentruojasi į vaikų norus

Trenerio darbo praktikoje pasitaikė ir tėvų, kurie primygtinai prašė išmokyti kovos meno savo atžalas, nors šių norai buvo visai kitokie.

„Kai tėvai sako, kad nori, jog mokyčiau jų vaiką, aš visada paklausiu: “O ko nori jis pats?”. Yra pasitaikę situacijų, kai man iškart buvo atsakyta, kad vaiko kovos menai netraukia. Tokiais atvejais bandau paaiškinti, kad treniruotės nebus malonios nei jam, nei man pačiam. Keletą susitikimų pabandymui suorganizuoju, tačiau pamatęs, kad vaikas svajoja visai apie kitą veiklą, treniruočių netęsiu. Juk pats esu patyręs, ką reiškia, kai tave nori užauginti tuo, kuo tu nesi“, – pasakojo treneris. 

Jaudinasi dėl kiekvieno auklėtinio

„Faiterio“ auklėtiniai yra pelnę ne vieną prizinę vietą ne tik mėgėjiškose, bet ir profesionaliose varžybose. Įdomu tai, kad didžiausiais laimėjimais gali pasigirti kovos menais susižavėjusios merginos.

“Turime merginų, kurios yra dalyvavusios beveik 50-yje kovų. Tie, kas užsiima šiuo sportu, supranta, kad toks skaičius – be proto didelis.

„Faiterio“ treniruojama Greta Vitkutė du kartus yra tapusi mišrių kovos menų Baltijos šalių čempione, kartą – graplingo Baltijos šalių čempione. Ji yra turėjusi ir profesionalių kovų prestižiniuose turnyruose.

Monika Orlavičiūtė taip pat yra pelniusi mišrių kovos menų Baltijos šalių čempionės vardą. Šalia to, ji ir Lietuvos kikbokso čempionė. Erika Sachvarastovaitė – mišrių kovos menų Lietuvos čempionė bei Europos klubų taurės kikbokso laimėtoja. Evelina Kalpokaitė – Lietuvos kikbokso ir Europos klubų taurės vicečempionė.

Laimėjimų yra ir daugiau, nes įvairiose varžybose dalyvauja ir vaikai. Galiu pasakyti, kad visi laimėjimai – nepriklausomai nuo to, kokiose varžybose yra pelnyti, tikrai džiugina, nes kiekviena kova atneša didelį jaudulį ir man pačiam.

Tu negali „nesirgti“ už savo auklėtinius. Kalbant apie merginas, visos jos man lyg sesės. Jaučiame abipusį artumą ir prisirišimą“, – kalbėjo treneris.

Nusprendė likti Jonavoje

Kartą jonavietis buvo gavęs pasiūlymą dirbti naujai įkurtame sporto komplekse Osle. Tačiau vaikinas atsisakė jo, kaip ir galimybės kraustytis į ne vieno išsvajotą pajūrį.

„Vieną dieną per ,,Facebook” gavau žinutę iš Osle gyvenančio trenerio. Jis pakvietė mane atvykti dirbti pas save. Man buvo pasakyta, kad turėsiu kur gyventi, atlyginimas, žinoma, taip pat skambėjo viliojančiai. Šiek tiek apmąstęs pasiūlymą pasakiau sau, kad man sekasi Lietuvoje, tad nenoriu palikti jos.

Vėliau viliojantį darbo pasiūlymą Klaipėdoje gavo mano antra pusė. Pasitarėme, kad gyvenimas prie jūros skamba visai įdomiai. Tačiau mintis, jog atvyksiu į svetimą miestą kaip kažkoks Matas, sporto klubo ,“Faiteris“ treneris, neviliojo manęs. Juk  Klaipėda turi savo trenerius šioje srityje.

Jonava – nėra didelė. Čia daug kas mane žino iš sportinės pusės. Paklausiau savęs, kodėl turėčiau palikti savo gimtąjį kraštą ir treniruoti žmones, kurie atstovaus kitą miestą, jei galiu likti Jonavoje ir prisidėti prie savo krašto garsinimo? Taigi, nei dabar, nei ateityje neįsivaizduoju savęs gyvenančio kitame mieste“, – pokalbį užbaigė M. Vaicekauskas.

Aut. Jovita Stanevičiūtė

340 views