Žmonės

Kalvis A.Šukutis: mane sužavėjo užkoduotas metalo minkštumas


„Kalvystė man – savęs realizavimas, kai užgimusi mintis tampa kūriniu. Ne šiaip kūriniu, o ilgaamžiu. Šiais plastmasės laikais tai svarbu“, – sako jonavietis senojo kalvystės amato puoselėtojas Andrius Šukutis.

Jo darbai ne tik puošia viešas erdves, tačiau tampa neatsiejama miesto dalimi.

Jonavos senamiestyje tyliai rymo Žibinčius, prie muziejaus stebuklinga bronzine uodega „moja“ Jonvabalis, metalinė saulutė šviečia J. Ralio gimnazijos kieme, dar viena, skirta Sąjūdžio 20-mečiui, – Ramybės skvere, o suoliukas su pakalnučių žiedais – „Pakalnutės“ darželyje. Tai svarbiausi Jonavai kurti darbai.

Šiemet Andriaus iškaltomis metalinėmis eglutėmis džiaugėsi ir kalėdinio miestelio „Auksinė giria“ dalyviai. A. Šukutis – ir nuolatinis Jonavos menininkų parodų dalyvis.

Pokalbis su Andriumi Šukučiu – apie kalvystės meną, miestą ir jo erdves, ateities planus.

A. Reipos nuotr.

– Andriau, ar galima sakyti, kad kalvystė jūsų gyvenime yra pirmuoju numeriu pažymėta veikla?

– Taip, kūryba ir kalvystė mano gyvenime išties yra numeris vienas. Viskas prasidėjo dar 2006 metais, o kalvystės pradžiamokslį gavau iš senojo Jonavos kalvio Liudo Ivanausko. Mano senelis taip pat užsiėmė kūrybine veikla – buvo drožėjas iš medžio, kitas – aludaris.

Kalvystė man atrodė be galo įspūdinga dėl metalo plastikos ir suvokimo, kaip jame užkoduotas minkštumas. Žavėjo tai, kad šiame amate tarpusavyje susijungia trys stichijos – ugnis, vanduo ir metalas. Ugnis kalvystės procese yra labai svarbi – ji viską sutvarko, ji metalą paverčia plastišku.

2013 metais apsigyniau tautinio paveldo produktų sertifikatą. Taip ir prasidėjo mano kelias, iš karto – nuo smulkių, mažų darbų. Kalbant apie mano kaldinamas saulutes, manau, kad betarpiškai nykstant valstybių sienoms, kalbos bei kultūrų skirtumams ne mažiau svarbu išsaugoti savo nacionalinį etniškumą.

Vertingi yra visi senieji amatai, kurie, gaila, nyksta. Tarkime, ne veltui kryždirbystė įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.

A. Reipos nuotr.

– Viešoje erdvėje esantis naujausias jūsų darbas – Jonvabalis. Koks buvo jo kūrybos procesas?

– Šios idėjos autoriai – Jonavos kultūros centro direktorius Sergejus Jefimenka ir pavaduotoja Jurgita Serapinė. Vyko atviros kūrybinės dirbtuvės, kuriose visi dalijosi savo idėjomis. Jonava yra Jonų sostinė, o Jonvabalis – Jono vabalas. Skulptūra ir gimė iš šios minties. Man patiko ją kurti, nes buvo pasiūlyta tik kryptis, o kūrybinė laisvė – nevaržoma. Rezultatas – Jonvabalis su bronzine uodega, kurią patrynus pildosi norai.

Prisidėjo ir Jonavos bendruomenė, nes kultūros centras kvietė jonaviečius pasitelkti vaizduotę ir sukurti legendą apie Jonavos Jonvabalį. Jis pavadintas Liucijono vardu. Liumenas yra šviesos srauto matavimo vienetas, tad iš dviejų žodžių – liumenas bei Jonas – atsirado vardas.

Jonvabalis Jonavoje stovės šimtmetį ar net daugiau – tiek metų jo tikrai nepalies korozija. Jis yra nukaldintas iš anglinio plieno, bronzinei uodegai sunaudojau devynis kilogramus bronzos. Pati skulptūra yra cinkuota pramoniniu būdu ir padengta specialiais dažais su metalo dulkėmis. Vokiečiai tokią technologiją prilygina nerūdijančiam plienui. Lygiai tokia pačia technologija yra sukurtas ir Žibinčius.

– Ar kurti miesto akcentus – daug kūrybinio džiaugsmo?

– Labai daug, bet yra ir iššūkių. Ne vieną naktį tenka nemiegoti – mintys sukasi, kaip išspręsti, kaip padaryti. Tačiau kai viskas gerai susiklosto – be galo smagu. 

– Viena yra kurti individualų užsakymą, o kas kita – miesto erdvei. Turi įtikti visiems miestiečiams, o ne vienam žmogui.

– Be abejo, juk skulptūros viešose erdvėse yra geriausiai matomos. Į tokius darbus sutelki daugiausiai jėgų, svarstai, kaip žmonės darbą priims? Prigis ar neprigis? Kuriant viešai erdvei jaudulio daugiau, nemažas emocinis krūvis. Atiduodi iš savęs, regis, viską, ką turi, o atsakomybė – milžiniška. Tačiau rezultatą lydi ir didelis džiaugsmas.

– Jonava – jūsų gimtasis miestas?

– Taip, čia gimiau ir augau, čia mano artimieji, draugai. Aštuonerius metus dirbau Jonavos kultūros centre garso režisieriumi, visas gyvenimas Jonavoje prabėgęs. Kurti savo miestui – ypatingas džiaugsmas.

A. Reipos nuotr.

– Tačiau jūsų darbai puošia ne tik Jonavą?

– Ne. Mano darbų yra Rasų kapinėse Vilniuje – vyriai, spyna, rankena, IX forte Kaune – vartų apkaustai. Tačiau man pačiam emociškai svarbiausi darbai – Signatarų namams Vilniuje nukaldinti 12 metrų turėklai ir du vėliavų laikikliai istoriniam balkonėliui. Itin simboliška tai prisiminti dabar, artėjant Vasario 16 dienai. Juk būtent čia 1918 metų vasario 16 dieną buvo pasirašytas Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo Aktas.

Kitas svarbus darbas – Sapiegų rūmuose Vilniuje. Esu nukaldinęs pirmojo aukšto grotas, židinio dureles.

– Kiek laiko trunka sukurti skulptūrą?

– Kaip kada. Kartais pavyksta labai greitai, bet būna, kad užtrunka idėjos ieškojimai. Tarkime, Jonvabalis išsiskiria savo bronzine uodega, kurios liejimui teko pasigaminti aukštakrosnę. Man pačiam taip atsivėrė nauja sfera – lieti nedideles skulptūras iš bronzos, nes anksčiau to nedariau. Dabar eksperimentuoju su bronza, su jos detalėmis, kurias galima jungti su plienu.

Reikia daug laiko, kol bandai, kol esi kūrybinėse paieškose. Bet kasmet vis greičiau, nes turi daugiau patirties. Aišku, tuomet atsiranda kitas momentas – išauga tavo paties vidiniai reikalavimai, nes norisi kitaip, įdomiau, geriau ir tada dar geriau.

– Kalvių Lietuvoje nėra daug. Jūsų nuomone, kodėl?

– Manau, viena iš priežasčių – ši profesija nėra lengva. Reikia įrangos, fizinės jėgos. Žinoma, su šiuolaikine įranga fizinio darbo mažiau, darbo procesą palengvina pneumatiniai kūjai. Šiuolaikinė kalvystė nėra tokia archajiška, kaip gali atrodyti.

Bet yra karštis, svoriai, daug dirbti reikia rankomis. Keičiasi ir žmonių poreikis, jie nori vis įmantresnių, įdomesnių darbų. Tam būtina naudoti šiuolaikišką techniką, nes senuoju principu neišeitų. Tačiau senoji kalvystė man pačiam arčiau širdies – jungimas kniedėmis, kalvišku būdu surinkimas. Tai kalvystės kanonai. Suvirtintas darbas – ne kalvystė.

– Kokioje temperatūroje lydosi metalas?

– Plienas lydosi kai pasiekiama 1600 laipsnių temperatūra, o kalamas jis temperatūrai pasiekus nuo 900 iki 1300 laipsnių karštį. Dirbti, ypač vasaros metu, būna tikrai šilta (juokiasi). Tik atrodo, kad metalas yra labai kietas. Jis labai gyvas ir labai paslankus, kai su juo moki elgtis.

– Kur gimsta jūsų kūriniai?

– Dirbtuvėse, kurias esu įsirengęs ūkiniame pastate. Svarbiausia man yra kurti vienam, kada niekas nestovi už nugaros. Tada susikaupi ir paleidi mintis.

– Turite profesinių svajonių?

– Didžiausia – išsikelti į didesnes dirbtuves, nes įrangos daugėja ir ji netelpa. Manau, kad taip ir įvyks, o tada bus galima daryti dar didesnius dalykus, naudoti galingesnę įrangą. Pavyzdžiui, pneumatiniai kūjai yra įvairaus dydžio. Kartais reikia didžiulio kūjo, bet tik vienam smūgiui – įkalti raštą, liniją.

– Kalvio darbe svarbus kruopštumas?

– Taip, bet reikia ir patirties. Čia – kaip sporte ir viskas vyksta labai greitai. Ištrauki metalo ruošinį ir dirbi, o įkaitinto metalo matuoti liniuote ar slankmačiu nėra laiko. Jis atauš ir vėl reikės kaitinti. Tad turi būti įgudęs tiek, kad galėtumei daugmaž pamatuoti akimis ir greitai viską padaryti.

– Kokie yra pagrindiniai kalvio įrankiai?

– Priekalas, žaizdras, kūjai, pramušėjas, spaustuvai, tada – slankmačiai ir kiti dalykai.

– Andriau, kam perduosite savo žinias, nes kalvystė – nykstantis amatas?

– Kol kas mokinių neturiu, tačiau buvo žmonių, kurie mokytis norėtų. Sutinku, kad perduoti žinias svarbu. Galvoju, gal šį amatą perims sūnus? Dabar jam – penkiolika metų, jis ateina į dirbtuves ir man padeda. Tačiau ką gyvenime pasirinks – visų pirma priklauso nuo jo paties norų.

Šaltinis: Jonavos rajono savivaldybė, nuotr. A. Reipos

67 views