Joninių vakarą Jonava atgyja: žmonės renkasi prie laužų, mėgaujasi pramogomis ir dalinasi bendrumo jausmu. Šventės kulminacija – Joninių misterija, kuri šiemet bus kitokia nei įprastai.

Apie pasiruošimą, misterijos tradicijas ir bendruomenės svarbą pasakoja režisierė Kristina Adukaitė: „Vizualiai prigalvojome labai įdomių sprendimų, kokių Jonavoje dar niekada nebuvo“.

Kaip atsiradote šių metų Joninių misterijoje?

Aš nuo lapkričio mėnesio šiek tiek darbuojuosi kultūros centro teatre kaip meno vadovė ir tiesiog dabartinė vadovė mane pakalbino, kad mes kartu su Gediminu, teatro vadovu, imtumėmės šios Joninių dalies. O pakalbino dėl to, kad aš iki 2018 metų, beveik 10 metų, dirbau kultūros centre ir man yra pažįstama visa šita virtuvė. 

Taigi, tai nebus jūsų pirma režisuota misterija?

Ne, tikrai ne.

O kaip jūs pati suprantate kas yra ta Joninių misterija? Kodėl ji vyksta būtent per Jonines?

Joninių misterija turi labai ilgą tradiciją, aš dabar tiksliai nepasakysiu nuo kurių metų ji vyksta, bet tikrai daugiau nei 20 metų.

Ji labai keitėsi, pirminė idėja buvo parodyti senąsias baltų tradicijas ir Joninių tradicijas mieste, bet renginys yra labai išaugęs savo mastu, žiūrovų skaičiumi ir dėl to šiandien mums tenka laviruoti tarp senosios tradicijos parodymo ir įtikimo žiūrovui, kuris yra Jonavoj, manyčiau, labai išlepintas, labai daug visko matęs, todėl kartelė yra labai iškelta. O misterijos tikslas yra priminti senąsias tradicijas ir kartu sukurti reginį žmonėms, kurį jie prisimins visus metus iki kitos šventės ar net visą gyvenimą.

Kaip renkatės ką iš tradicijų verta išlaikyti, o ką reikia pakeisti?

Mes tos tradicijos nelabai galime parodyti sutilpdami vos į pusę valandos, nes tikrąsias Jonines arba Rasų šventę žmonės švenčia visą naktį iki saulės patekėjimo. Tačiau yra tokie kertiniai taškai, be kurių Joninių neįsivaizduojame – be laužų, be ugnies pagerbimo, kas būdavo labai svarbu, ir mes taip pat labai norime atkreipti dėmesį, kad Joninės būdavo visos bendruomenės šventė, norime, kad jonaviečiai tą irgi prisimintų, kad būtų aktyvūs ne tik žiūrėtojai, bet ir dainuotojai, dalyviai ir kad priimtų tą šventę ir kaip savo kūrybos elementą. Dėl to misterijoje dalyvauja apie 150 mėgėjų meno kolektyvų, bendruomenės narių.

Kuo bus išskirtinė šių metų misterija?

Tuo, kad mes techniškai darome tokį gana sudėtingą sprendimą pirmą kartą gyvenime. Nors misterija visaip yra buvusi, ir ant vandens, kai slėnį remontavo, visokiose erdvėse, paprastai Joninių slėnyje, bet šiais metais mes labai įveikliname patį slidinėjimo kalną, kuris taps pagrindiniu reginiu. Kitoje vietoje ir scena statoma.

Vizualiai prigalvojome labai įdomių sprendimų, kokių Jonavoje dar niekada nebuvo, tai tiesiog tą reikia ateiti ir pamatyti šventėje. 

Ar Joninių misterija pasakoja istoriją, ar tai tiesiog tik gražus pasirodymas?

Šiek tiek yra istorijos, pasakojimo. Šiais metais, kadangi su mumis dirba Arvydas Buinauskas, garsus Lietuvoje apšvietimo menininkas, su visa komanda, tai labai norėjosi padaryti, kad misterija taptu tokiu paveiksliukų koliažu.

Kartu mes nemažai dėmesio skirsime bendruomeniškumui ir tai idėjai, kad per Jonines buvo labai ieškoma antrosios pusės, buriama vainikėliais, vaikinai ieškodavo merginų ir žiūrėdavo, kaip tas vainikėlis, galbūt, nulems jų ateitį.

Per tokį žaismingumą pasakosime ir trumpą istoriją.

O kokią pagrindinę žinutę siųs šių metų misterija?

Turbūt, kad tai yra mūsų visų šventė.

Kaip atrodo Jūsų repeticijos? Kadangi prisideda daug žmonių, tai repeticijos turi aiškią struktūrą, ar tai labiau kūryba vietoje?

Ne, kadangi ateina virš 100 žmonių, mes jau turime būti pasiruošę ką pasakysim, kur darysim. Labai džiugu, kad stipriai talkina misterijos senbuvės, choreografės Vilma Širkaitė, Gerda Mykolaitienė ir tie dalyviai, kurie jau dalyvauja ne vienerius metus. Kai kurie yra veteranai, kurie laipiojo kalnais su fakelais, šokiais.

Tai iš tikrųjų yra masinės scenos, kurias repetuojam jau nuo birželio vidurio ant kalno, kur dalyviai ateina ir sužino ką darys, bet atskirai dar repetuoja ir choreografės su savo kolektyvais, specialiai rengia šokius Joninėms. O tada jau per generalinę repeticiją viską apjungsim.

Ar publika turi įtakos kūrybiniams sprendimams?

Turi. Pačiai yra tekę dalyvauti tikrose Rasos šventėse, ant piliakalnio, kur nėra jokių įgarsinimų, kur atvažiuoja žmonės be alkoholio, be nieko, patys rengia stalą, žaidimus ir šokius.

Čia yra vis tiek daugiau reginys ir tai labai įtakoja sprendimą, ypač, kad misterija trunka pusę valandos, todėl viskas turi vykti labai dinamiškai, žmogui nepabosti, bet kartu norisi ir kažką pasakyti tuo reginiu. Tikrai bandome išlaviruoti, kad būtų įspūdinga ir žmonėms patiktų.

Kaip manote, ar šiuolaikinis žiūrovas supranta misterijos simboliką?

Yra labai įvairiai. Kai suplaukia 10-20 tūkstančių žiūrovų, publikoje tikrai yra pačių įvairiausių. Kai kurie ateina į koncertą, kai kurie šiaip bendrai, susitikti su kitais, galbūt pavalgyti, kiti gal aplankyti Jono kiemą, bet tikrai žinau, kad misterija turi savo gerbėjų ratą, kurie arba būna viso koncerto metu ir išbūna iki pabaigos, arba ateina tik misterijos pasižiūrėti.

Yra įvairiausių žmonių, bet aš manau, kad tie, kurie šiais metais pasiliks iki galo – turėtų džiaugtis.

Ar Jums svarbu kaip žmonės interpretuoja Jūsų kūrybą?

Labai norėtųsi, kad tą žinutę pagautų. Kūryba yra ne tik mano, o visų žmonių, dalyvaujančių šiame procese ir labai norėtųsi, kad žmonėms pasiliktų tie vaizdai ir galbūt net keltų klausimą, kaip tas šventes išlaikyti ar sukurti mažą ritualą savo šeimoje ar gyvenime, kad tos šventės nebūtų tik greito suvartojimo produktas, kad iškiltų kažkoks vidinis klausimas ar pasimėgavimas tradicija, kurią norime parodyti.

Ar kolektyvas jau jaučiasi pasiruošęs?

Aš manau, kad šitas kolektyvas visada yra pasiruošęs, nusiteikimo prasme, dirba kaip sklandus laikrodžio mechanizmas. Tikrai labai smagu, kad visi žino ką daryti, kad visada gali kreiptis pagalbos ir komanda yra labai stipri. Tik tiek, kad darbo krūvis yra žiauriai didelis, dar oras neaiškus toks, yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.

Labai norėtųsi, kad žmonės prisidėtų savo sąmoningumu, nes kalnas visas bus aptvertas. Žinau, kad yra žmonių, kurie iš anksčiau yra mėgę toje vietoje stebėti koncertą, iš kitos scenos pusės, tai tiesiog norime pasakyti, kad šiemet ten eiti nebus galima. Tiesiog norisi tokio bendravimo ir bendradarbiavimo. O kolektyvas, komanda, manau, tikrai yra pasiruošę.

O jeigu turėtumėte dar savaitę laiko, ar keistumėt kažką?

Kai kalbam apie kūrybinį darbą, keisti visą laiką gali ir kiekvieną kartą gali būti kitaip, nėra kartelės, kad kažką padarėm tobulai, visada yra kabliukų prie kurių prisikabinam ir galvojam „oi, galėjom šitaip padaryti“. Aš tik galvoju, kad šiuo momentu, su tuo ką mes turime, mes darome tai, ką galime padaryti geriausiai.

Kokios reakcijos tikitės iš žiūrovų?

Labiausiai norėtųsi, kad žmonės išeitų su šypsena, kad po misterijos apsikabintų savo šeimos narius, bičiulius, vieni kitus ir parsineštų šiltą jausmą, kad viskas gerai, kad mes gyvenam labai laimingoje šalyje.