Verslas

Jonavos rajone įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui


Jonavos rajone, Šveicarijos seniūnijoje, Meškonių kaime, įsikūręs žirgynas atgimė naujam gyvenimui – vasarą jį įsigijusios trys jodinėjimo trenerės: Rugilė Žižniauskaitė, Daiva Pakulienė ir Sandra Stepuro džiaugiasi greitai sulaukusios lankytojų susidomėjimo. Netrukus žirgyne bus suorganizuotos ir pirmosios konkūro bei dailiojo jojimo varžybos, kuriose dalyvaus ne tik jonaviečiai, bet ir miesto svečiai.

Dailiojo jojimo bei konkūro pamokos vaikams ir suaugusiems, būreliai, individualūs užsiėmimai – visa tai visai šalia Jonavos gali rasti žirgų mylėtojai. 

Kaip pasakoja pačios žirgyno savininkės, vos pradėjus veiklą, jos pajuto didelį žmonių susidomėjimą.

Grupės susirinko tikrai greitai. Treniruotėse turime ir vaikų, ir suaugusių, nes nėra amžiaus cenzo, kuris nusakytų, jog mokytis joti yra per vėlu“, – teigė Rugilė.

„Greitai pamatėme, kad Jonavai tikrai reikėjo veikiančio žirgyno, o ir buvęs savininkas pasakojo, jog jam užsidarinėjant, buvo keli vaikai, kurių jis tiesiog negalėjo išvyti – jie „neatlipo“ nuo žirgų“, – pridūrė Daiva.

Įdėjo daug darbo

Pastaruosius keletą metų šis Jonavos žirgynas nevykdė veiklos. Dėl to čia įsikurti nusprendusios merginos turėjo gerokai paplušėti.

„Gavome nenaudotą pastatą, tad jame buvo daug šiukšlių, vamzdynai buvo avarinės būklės, net vartai užrūdiję. Turėjome sutvarkyti aptvarus, įsirengti gyvenamąsias patalpas, kur galėtų gyventi žmogus, besirūpinantis žirgais. Jose dabar apsigyveno Sandra.

Daug darbų atlikome pačios su dviejų vyrukų pagalba, tačiau tai užtruko – jei žirgyną įsigijome birželį, veiklas pradėjome tik liepą. Galiu pasakyti, kad visos juodai dirbome“, – teigė Rugilė.

Džiaugiasi pagalba

Pasakodamos apie įkurtuves, žirgyno savininkės džiaugiasi sulaukę ir vietinių pagalbos.

„Nei viena iš mūsų nėra jonavietė. Dėl to kilo problemų, kai bandėme ieškoti darbams atlikti būtino traktoriaus ar net šieno žirgams. Nusprendėme kreiptis pagalbos į vietinę valdžią, tikėdamosis, kad ji galės užvesti ant kelio ir mes gavome ne tik pagalbą ieškant mums reikiamų paslaugų, bet ir didelį palaikymą“, – kalbėjo Daiva.

„Ypatingai daug dėmesio mums parodė Šveicarijos seniūnija ir jos seniūnas. Jis ir dabar kartais paskambina ir paklausa: „Kaip jūs ten laikotės?“ Trumpai sakant, pamatėme, kad čia gyvena nuostabūs ir geranoriški žmonės“, – kalbėjo Rugilė.

Pirmosios varžybos

Šveicarijos seniūnija palaikymą išreiškė ir lapkričio 6-ąją žirgyne organizuojamoms varžyboms.

„Šiame renginyje dalyvaus ne vienas mūsų mokinys, taip pat raiteliai iš kitų žirgynų. Geriausiai pasirodę bus apdovanoti Šveicarijos taure, kurią įsteigė seniūnija“, – kalbėjo Sandra.

„Tikimės, kad šis renginys bus smagi šventė ir galimybė raiteliams pamatyti, ką reiškia dalyvauti varžybose. Manome, jog tai – gera praktika mūsų ugdomai kartai“, – teigė Rugilė, pridurdama, kad žiūrovai gali tikėtis išvysti gražų reginį.

Norėjo savo žirgyno

Kas lėmė, kad iš skirtingų miestų kilusios moterys nusprendė pradėti nuosavą verslą būtent Jonavoje?

„Kurį laiką mes su Sandra buvome atsitraukę nuo šio sporto, tačiau praėjusią žiemą grįžome į jį.  Pamažu įsigijome vis daugiau žirgų, kurie buvo laikomi skirtinguose žirgynuose. Supratome, kad mums darosi per brangu mokėti kitiems, o ir lakstyti per kelias vietas – pakankamai komplikuota.

Svarstėme, kad būtų puiku turėti savo žirgyną, tačiau manėme, jog greitai šios minties realizuoti nepavyks.

Tačiau vieną vakarą apie tai prakalbome su Daiva ir ji pasakė, kad žino parduodamą arklidę. Susirinkome visos trys, nuvažiavome jos apžiūrėti, susitarėme dėl pirkimo ir viską pradėjome“, – pasakojo Rugilė.

Žirgai traukė it medus

Tiek Daivą, tiek Rugilę, tiek Sandrą galima vadinti tikromis žirgų sporto entuziastėmis – visos jos jojimu susidomėjo dar vaikystėje.

„Kai man buvo 7-eri, į mano namus lyg viesulas, pilna įspūdžių, įlėkė draugė ir pasakė, kad lankėsi žirgyne. Aš iškart susidomėjau ir paklausiau, kada ji vėl važiuos, bet tėvai man uždraudė vykti kartu.

Tuomet turėjau sekti pasakas: sakiau, kad tik pabūsiu pas draugę, bet su jos tėvais nuvažiavome į žirgyną.

Nuvykus jaučiau baimę ir net paniką, bet žirgai man buvo tokie gražūs, kad aš tiesiog lipau per visas savo baimes: iš pradžių važiuodavau tik pasižiūrėti.

Vėliau pradėjau įkalbinėti mamą, kad ji leistų mane mokytis joti, nes tėtis buvo kategoriškas. Jis kartojo, jog galiu susižaloti, likti neįgalia, kad kojos bus kreivos (aut. past. šypsosi), bet aš gavau mamos užtarimą, pradėjau lankyti žirgyną ir taip žirgai tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi“, – pasakojo Rugilė.

Teko meluoti amžių

Joti tėvai neleido ir Daivai.

„Nuo mažens mane žavėjo žirgai ir šunys, bet tėvai nenorėjo, kad aš jodinėčiau, bijojo, kad susižalosiu.

Pamenu, būdavo nuvažiuojame į kaimą, o aš vis paslapčia iki arklio nueidavau, nors tėvai labai draudė. Gal tas draudimas ir paskatino tik dar didesnį norą.

Sulaukus 11 metų, atėjau į jodinėjimo pamokas. Kadangi tai vyko tais laikais, kai viskas buvo už dyką, susirinko daug norinčių mokytis.

Girdžiu, kad vaikų klausinėja, kiek jiems metų ir jei tau 11-a, tu jau nepriimamas. Ką aš dariau? Melavau, kad man 10 ir po trijų mėnesių iš didelio mūsų būrio likome tik trys.

Tada buvo įprasta, kad mergaitės mokėsi dailiojo jojimo, berniukai – trikovės ir šokinėjo per kliūtis.

Taip aš papuoliau į dailųjį jojimą ir visai to nesigailiu, nes jei konkūrą moka daug kas, dailiojo jojimo – vienetai“, – pasakojo ne tik kitus treniruojanti, bet ir varžybose teisėjaujanti Daiva.

Iš dailiojo čiuožimo – ant žirgo

Sandros tėvai tikėjosi, kad jų dukra bus dailiojo čiuožimo atstovė, tačiau pati ji turėjo kitokių planų.

„Kaip ir Rugilė bei Dalia, arklius mylėjau nuo mažens, bet tėvai tuo nei kiek nesidžiaugė. Mamos svajonė buvo dailusis čiuožimas ir ji mane užrašė į jį.

Kai kraustėmės su šeima į Trakus, pravažiuojant pamačiau arklio paveikslėlį, tiksliau – į žirgyną nukreipiantį ženklą. Gal metus zyziau, kad mane nuvežtų į jį, na ir vieną dieną nuvežė, o po to karto aš nieko kito nebenorėjau.

Nuėjusi į mokyklą susiradau draugę, kuriai pasakiau, jog žinau, kur yra žirgynas. Eidavome iki jo gal 7 kilometrus pėstute. Buvo visai nesvarbu ar lijo, ar snigo, ar buvo 20-ies laipsnių šaltis.

Taip meluodavau tėvams, kad būname su drauge pas ją. Mes abi susitarėme su žirgyno savininku, kad padėsime jam atlikti reikiamus darbus už galimybę joti. Na ir vieną dieną aš nukritau, stipriai susižalojau, negalėjau eiti į čiuožimo treniruotę. Kai mama pamatė mano nubrozdintą nugarą, turėjau pasipasakoti. Nusprendžiau mesti čiuožimą.

Tėvai ilgai pyko, bet aš toliau dariau savo – paslapčia mokiausi joti“, – prisiminė Sandra.

Ir išgelbėti iš blogų rankų

Jonavos žirgyno aptvarus užpildė du poniai ir 19 žirgų.

„Ši kumelė – trakėnų veislės, ji turi puikų judesį, čia – jau patyręs žirgas su daug apdovanojimų, šis – iš Olandijos…“, – rodydama į atskirus aptvarus vardijo Rugilė.

„Čia yra ir žirgų, kuriuos merginos išgelbėjo iš blogų rankų. Tiesiog jei jau matome, kad reikia padėti, neinvestuojame į žirgyną, bet perkame ir taip gelbėjame žirgus. Kitaip nesigauna, nes darbas su žirgais – lyg liga. Jei jau nesirgtume ja, mūsų čia ir nebūtų“, – teigė Daiva.

Klausantis Sandros, Daivos ir Rugilės nesunku pastebėti, kad apie žirgus jos galėtų kalbėti ištisas valandas: kiekvienas jų turi vardą, savą istoriją.

Pagalbos nebus per daug

Norintys prisidėti prie žirgyno puoselėjimo ir iš arti pamatyti pačius žirgus, kviečiami savanoriauti.

„Papildomos rankos mums pravers visada. Taip pat nuolat ieškome šieno, pjuvenų, avižų, miško smėlio“, – pokalbio pabaigoje sakė Sandra.

1650 views