R_Sinkevicius
Žmonės

Jonavietės rankose vilna virsta gyvybe alsuojančiais gyvūnais


Jonavietė Jelena Šimonienė jau ne vienus metus kuria įstabius kūrinius iš vilnos – menininkės rankose, naudojant vėlimo techniką, pastaroji virsta gyvūnų skulptūrėlėmis, kurios, regis, alsuoja gyvybe. Itin tikroviški dirbiniai yra iškeliavę į daugybę skirtingų šalių, vienas jų papuošė ir Marko Tveno muziejų.

Kaip pasakoja pati Jelena, nors šiandien ji nebeįsivaizduoja savo kasdienybės be prisilietimo prie vilnos, ši jos gyvenime atsirado visai neplanuotai.

“Tai – tipinė besilaukiančios moters istorija: prie vilnos prisiliečiau besilaukdama jaunėlio. Laiko sau turėjau daugiau nei pakankamai. Negi žiūrėsi per langą? Žmonėms reikia judesio, reikia veiklos…

Pradžioje išbandžiau vėrinių vėrimą, tačiau rankose atsidūrę karoliukai euforijos nesukėlė. Vieną dieną akį patraukė ant giminaitės rankos pamatyta apyrankė iš neaiškios tekstūros. Paaiškėjo, kad minėtas papuošalas – iš vilnos. Tuomet man tapo įdomu pažinti, kas yra ta vilna, su kuo ji – “valgoma”.

Pradžia buvo visiškai nekalta – keli kuokšteliai purių debesėlių ir internetas. Ko tik ten neradau! Batai, suknelės, žaislai… Mane sudomino vilnos galimybės: tai, ką laikiau rankose, nei iš tolo nepriminė grožio, kurį mačiau”, – pasakojo Jelena.

Pirmieji kūriniai

Moteris puikiai pamena ir pirmuosius savo kūrinius.

“Pirmasis “gimė” kreivas, pilkas meškutis melsva nosimi… Netrukus aptikau konkursą, kur reikėjo kuo tiksliau atkartoti vienos Rusijos meistrės nuveltą drakoniuką. Pabandžiau, vienintelis skirtumas, na man tada taip atrodė, buvo skirtingos spalvos karoliukas drakono rankose. Visgi, savo darbo nuotraukos konkursui nesiunčiau – neleido vidinis kritikas, su kuriuo pykstuosi iki šiol.

Žinoma, tuomet dar nežinojau, kas yra kokybė, kiek tvirtai reikia suvelti pluoštą ir kiek mano drakonas teisingas techniškai. Procese supratau, kad ribų nėra, taip prasidėjo kūrybinė kelionė… Ant stalo išsirikiavo pirmi žaisliukai – asimetriški, netikslūs, bet be galo mieli širdžiai”, – prisiminė jonavietė.

Gyvūnus mylėjo nuo vaikystės

Metai iš metų veliama vilna virto daugybę skirtingų gyvūnų skulptūrėlių. Kodėl moteris, kaip savo kūrybos mūzas, pasirinko būtent gyvūnus?

“Jau vaikystėje tempdavausi į namus sužeistus gyvūnus bei paukščius. Ne sykį stebėjau balandžius, kurie buvo sužeistomis kojomis, pamuštais sparnais ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl žmonės jiems yra tokie žiaurūs? Kuo geriau pažinojau žmones, tuo labiau domino gyvūnai. Vis dažniau kilo klausimas – kas turi daugiau žmogiškumo? Gyvūnai tapo negrįžtamumo tašku kūryboje, kaip silpnoji grandis, kuriai privalome jei jau nepadėti, tai bent nekenkti”, – teigė menininkė.

Atsitraukė, bet sugrįžo

Nors buvo metas, kai Jelena atsitraukė nuo vilnos gaminių kūrybos, dabar ji prie pastarosios prisiliečia kone kasdien.

“Tai buvo laiko tarpas, kuriuo nesididžiuoju. Tuomet nuvyliau labai daug žmonių, nusivyliau savimi, atšaukiau visus užsakymus.

Vertinu tai, kaip asmeninę krizę – kitaip nesugebėjau. Man sunku suderinti savikritiką, užsakovo lūkesčius ir laiką. Deja, laisvė kurti kartais būna įrėminta. Dėl to turėjau atsitraukti ir atsigręžti į save, nuveikti tai, ko seniai troško širdis”, – teigė moteris pridurdama, kad tai tik padėjo iš naujo atrasti jau pamiltą veiklą.

“Taip sukasi kūrybinis ratelis – asmeniniai pasiekimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, nei gaunamas žavėjimasis iš išorės. Kai esi patenkintas savo darbais, įkvepia viskas aplink”, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė.

Papuošė parodą

Vienas iš Jelenos kūrinių eksponuojamas Marko Tveno muziejuje. Tiesa, pati moteris to nesureikšmina.

“Tiesiog vienam darbui pasisekė labiau – mane susirado muziejaus vadybininkė ir papasakojo idėją, kurią aš turėjau įgyvendinti. Pagrindinė mintis – atkurti sceną, kurioje Tomas Sojeris dažo tvorą. Ar atsimenate paauglio „verslo planą”? Šioje scenoje trūko tik žiurkės, kurią ir reikėjo padaryti man”, – pasakojo moteris.

Teigiamos savybės

Ko gero, ne vienas yra girdėjęs, kad vilna turi gydomųjų galių. Paklausta apie jas, Jelena pabrėžia, kad nėra medikė, tačiau ir ji yra girdėjusi apie teigiamas minėto pluošto savybes.

“Ilgą laiką galvojau, kad vilna sukelia alergiją. Iš vaikystės pamenu vilnonius drabužius, o ypač tuos, kurie “kanda” – vilnos poveikis primena akupunktūrą. Nesu medikė, tačiau kai kalbama apie vilnos privalumus, teigiama, jog ji pasižymi skausmą slopinančiomis, uždegimą mažinančiomis savybėmis, taip pat malšina stresą, palaiko vienodą kūno temperatūrą: karštu oru pluošto plaukeliai pasišiaušia ir praleidžia orą, kai vėsu – susiskleidžia ir šildo. Dėl to vilna – nuostabi medžiaga lauko bei namų avalynei.

Man džiugu, kad persisotinę aukštosios mados žmonės grįžta prie natūralių dalykų. Juk ne veltui senovėje kūdikių lopšius išklodavo avikailiu, o ir šiandien vilnonėmis kojinaitėmis apmauna neišnešiotus naujagimius”, – teigė jonavietė.

Vilna – iš viso pasaulio

Menininkė savo kūrinius gamina ne tik iš lietuviškos vilnos.

“Lietuviška vilna šiurkšti ir tvirta, turi lanolino kvapą. Ji puikiai tinka grubesniam projektui, bet mažai gelbsti, kai reikia delikačios detalės. Dėl to vilną savo kūriniams šaukiuosi iš viso pasaulio, ir, jeigu gaunu prastos kokybės, į tą vietą jau nebegrįžtu”, – pasakojo moteris.

Malonumas, o ne darbas

Nemaža dalis jonavietės kūrinių pagaminti pagal užsakovų prašymą. Be gyvūnų skulptūrėlių, ji gamina ir šlepetes, sages. Jelena pastebi, kad dažniausiai užsakovai pageidauja nuvelti gaminius, papuoštais jų augintinio atvaizdu. Pasitaiko ir mamų, kurios nori, jog Jelenos rankos pagamintų jų mažyliams, kaip pati kūrėja sako, “darželio draugus” – žaislus.

“Mamos tikisi, kad šie padės jų mažyliams neliūdėti, kai jie bus atokiau nuo namų, nesijausti vienišiems ir lengviau įveikti adaptacinį periodą”, – kalbėjo J. Šimonienė.

Visgi, vilnos vėlimas nėra jos pragyvenimo šaltinis.

“Esu moteris, žmona ir mama. Turiu nuostabų vyrą, kuris man suteikė daug daugiau, nei galimybę pasilikti namuose. Disponuoti savo laiku ir daryti kas miela – prabanga…

Taip, aš gaunu sutartą atlygį, bet darbuose, mainais į tuos pinigus, mes prarandame galimybę pasakyti “ne”.

Ar galima pragyventi iš vilnos vėlimo? Taip, bet tuomet reikėtų imtis visko – gaminti masiškai, o tai žudo polėkį, nepalieka vietos mėgautis procesu. Kitaip sakant, tuomet visa tai virsta darbu”, – teigė moteris.

Gyvenimo dalis

Paklausta, ar yra kūrinys, kurį pati kūrėja galėtų įvardyti kaip mylimiausią, J. Šimonienė tikina, kad jie visi jai – lyg vaikai.

“Į kiekvieną įdedu dalelę savęs, rūpinuosi, į kokius namus ir į kieno rankas jie paklius. Išskirtinio nėra, branginu kiekvieną. Juk tai mano gyvenimo kelio dalis – vykusi ar ne, ji arba džiugina, arba moko”, – pokalbį užbaigė moteris.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė, nuotr. iš asmeninio archyvo

365 views