33 metai – tiek Jonavoje veikia Loretos Tamaševičienės įkurtas čiau čiau veislės šunų veislynas ,,Lietuvos liūtas”. Dabar juo rūpinasi ne tik pati įkūrėja, bet ir jos dukra Urtė Tamaševičiūtė (26 m.), kuri tarp kilmingų šunų augintojų yra puikiai žinoma kaip viena geriausių keturkojų vedlių visoje Europoje.

Kaip sako pati Urtė, ji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be šių šunų. O pastarųjų atžalos garsina Lietuvą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, egzotiškame Vietname, Filipinuose.

,,Čiau čiau – protingi šunys, kurie supranta ką tu jiems sakai, tačiau, prieš kažką darant, būtinai pagalvos ar apsimoka. Jiems nereikia daug fizinio aktyvumo, bet jaunystėje vertėtų nepamiršti dresūros.

Kai gyvūnas sulaukia savo paauglystės, tu turi jam parodyti, kas yra šeimininkas. Tuomet išvengsi visokių ,,atsikalbinėjimų” ir galimų charakterio problemų jam užaugus”, – paklausta apie čiau čiau veislės šunų būdą pasakoja Urtė.

Viena geriausių

O dvejoti merginos pasakojimais apie šią veislę – neverta: be to, kad jonavietė užaugo tarp čiau čiau, ji jau daug metų dirba su keturkojais kaip ringo dresuotoja bei profesionali šunų vedlė parodose.

Urtė dar 2008 metais pelnė jaunųjų vedlių konkurso laureatės vardą Budapešte, o 2011-aisiais apsigynė šį titulą Olandijoje. Laimėjimų netrūko ir Lietuvoje.

Kas, pasak pačios Urtės, yra geras šunų vedlys?

,,Tai žmogus, kuris lydi gyvūną į ringą, sugeba sukontroliuoti jį ir parodyti jo gerąsias savybes, neatliekant nereikalingų veiksmų. Tu turi suprasti šunį, o jis tave. Jei susikalbėsi su juo, gausi tai, ko nori…

Žinoma, kad viskas vyktų sklandžiai, reikia įdėti ir darbo. Su vienais šunimis dirbama daugiau, su kitais – mažiau, bet be ringo dresūros, parodoje nepavyks parodyti puikaus rezultato. Šuo privalo leisti būti liečiamas svetimo žmogaus – teisėjo, dar jis turi mokėti gražiai judėti ir, žinoma, klausyti vedlio. Be komandinio vedlio ir šuns darbo, gerų rezultatų nesulauksi…”, – kalbėjo jonavietė pridurdama, kad pelnyti profesionalios vedlės vardą nebuvo lengva.

Buvo ir ašarų

,,Ne kartą verkiau, nes patyriau ir ne vieną pralaimėjimą. Kai įdedi daug darbo, pralaimėjimas – skausmingas. Tačiau nesustojau ir bandžiau toliau tobulėti. Mokiausi suprasti gyvūną dalyvaudama su mama parodose, stebėdavau kitus vedlius.

 Mama man pasakė, kad turiu visko išmokti pati. Esu jai už tai dėkinga, nes tai tik užgrūdino mane ir vedė pirmyn”, – pasakojo Urtė.

Lydėjo mamą

Mergina puikiai prisimena pirmąjį savo išėjimą į ringą.

,,Man buvo gal 6 metai. Mama ėjo į ringą su čiau čiau, kuris labai mylėjo mane. Kadangi jis šiek tiek spyriojosi prieš ringą ir nenorėjo eiti be manęs, todėl teko lydėti mamą”, – kalbėjo mergina.

Siekia gerinti veislę

Šiuo metu veislyne ,,Lietuvos liūtas” gyvena 13 čiau čiau veislės šunų. Dalis jų išveisti pačių jonaviečių, kiti parskraidinti iš kitų šalių. Nors atsigabenti keturkojį iš kitos valstybės – brangus malonumas, kita vertus, Urtė įsitikinusi, kad veisėjas, norintis gerinti veislę, neskaičiuoja nei savo laiko, nei išlaidų.

,,Mano mama nuo pat veislyno įkūrimo pradžios dėjo dideles pastangas tam, kad veislė tobulėtų. Renkantis šuniuką, visų pirma, išstudijuojam jo kilmės medį. Turint tokį tikslą ir siekiant išveisti tavo įsivaizduojamą tobulą šuniuką, tu negali išsiversti be ,,naujo” kraujo. Dėl to iš užsienio valstybių esame atskraidinę ne vieną šunį”, – teigė mergina.

Laukė 4 metus

Tiesa, įsigyti kilmingą šuniuką nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių.

,,Vienais metais mes parsivežėme šunis iš Anglijos, Italijos ir Amerikos. Šuniuko iš Anglijos laukėme net 4 metus. Norėjome čiau čiau būtent iš išsirinkto veislyno. Jo veisėjai yra gal apie 70 metų ir gauti jos šuniuką – labai sudėtinga.

Aš keturis metus, kas tris mėnesius, jai rašydavau ir klausdavau, ar nepamiršo mūsų. Nes kuo mažiau veisėja apie tave žino, tuo mažesnė tikimybė, kad gausi iš jos šuniuką.

Kai išsvajotas čiau čiau jau buvo mūsų rankose, labai džiaugėmės. Ir vos gavę jį, jau rezervavome kitą šio veislyno čiau čiau. Nuo to laiko praėjo 3,5 metų, tačiau šuniuko dar vis neturime.

Kodėl? Todėl, kad tas veislynas yra orientuotas į kokybę, veislės gerinimą. Tad ir šuniukų per metus jame gimsta visai ne daug. Taip pat dalis jų, kurie neatitinka aukščiausių veislės standartų, lieka kaip namų augintiniai, neskirti parodoms.

Kalbant apie šuniuką iš Italijos, jo laukti teko du metus. Šis pasirinkimas jau buvo kitoks – rinkomės pagal tėvus: žinojome kalę ir laukėme jos palikuonio”, – pasakojo keturkojų vedlė.

Garsina Lietuvą

Kad Urtės ir jos mamos pastangos nenueina veltui, apie tai liudija ir nuolatiniai ,,Lietuvos liūto” šunų laimėjimai parodose.

,,Mes 10 metų iš eilės važiuojame į didžiąsias klubines parodas Italijoje, Anglijoje. Vienais metais į Italiją vežiausi net 10 mūsų šunų. Pristatyti tokį kiekį keturkojų parodoje nebuvo lengva. Tada supratau, kad pasielgiau kiek beprotiškai, todėl dabar vežuosi po 5 – 6 šunis.

Visada patenkame bent į geriausiųjų ketvirtuką skirtingose klasėse: jaunimo, mažylių ir kitose.

Italijoje vykstančią klubinę parodą laimėjome 3 metus iš eilės. Vieną kartą dalyvavo daugiau nei 100 čiau čiau, kitus du kartus – per 200 šios veislės šunų.

Viena mūsų kalytė 2018-aisiais pelnė pasaulio jaunimo nugalėtojos, Europos nugalėtojos titulus, o pernai ji tapo Europos vice čempione.

Nors kaip vedlė parodose esu pristačiusi daugybę čempionų, labiausiai džiaugiuosi mūsų veislyno šunų laimėjimais.

Sunku nusakyti, koks jausmas apima, kai laimi keturkojis šeimos narys. Juk tu pats jį auginai, dresavai …”, – šypsodamasi kalbėjo mergina.

Ir Vietname, ir Filipinuose

,,Lietuvos liūto” pasiekimai nepraslysta ir pro šunų mylėtojų, gyvenančių už Atlanto ar egzotiškose šalyse, akis.

,,Būtų sunku suskaičiuoti, į kurias Europos valstybes per veislyno gyvavimą jau iškeliavo mūsų šuniukai. Pastaruosius keletą metų ne vieną jų aš pati lydėjau ir į Ameriką, Vietnamą, Filipinus.

Žinoma, mums svarbiausia, kad šuniukai būtų mylimi. Dėl to stengiamės parinkti pačius geriausius šeimininkus: dar iki pardavimo bendraujame su jais internetu, išsiklausinėjame, ko jie tikisi, ką planuoja, kokias sąlygas turi”, – teigė mergina.

Pastebėjo sugebėjimus

Vietnamiečiai bei filipiniečiai jau ne vienerius metus pas save kviečiasi Urtę tam, jog ši pristatytų jų auginamus šunis parodose. 

,,Pirmą kartą išstatyti vietnamiečių šunį parodoje buvau paprašyta gal prieš 4 metus. Priėmiau pasiūlymą, nes vertinau tai kaip puikią patirtį bei neįkainojamus įspūdžius.

Tų kraštų žmonės – itin svetingi. Manimi buvo labai rūpinamasi, gavau erdvų būstą šalia jūros. Nors reikėjo daug dirbti besiruošiant parodoms, kas nebuvo lengva dėl neįprastai karšto klimato, patyriau neišdildomų įspūdžių, o ką jau kalbėti apie pamatytus vaizdus…”, – džiaugėsi jonavietė.

Šeimos nariai

Ar įmanoma išgyventi iš šunų veisimo? Urtė, vos išgirdusi šį klausimą, purto galvą.

,,Žmonės, kurie neturi nieko bendro su veisimu, orientuotu į veislės gerinimą, gal ir galvoja, kad iš to uždirbsi. Tačiau atsakingi veisėjai niekad nesikoncentruos į pelną, nes jo ir nesulauksi…

Parodos, kelionės su šunimis į kitas šalis, šuns išvaizdos puoselėjimas, naujų kraujų atsivežimas, o kur dar kasdieninės gyvūno išlaikymo išlaidos… Tai niekada neatsipirks.

Per metus mes turime dvi vadas šuniukų. Viena kalytė atsiveda du ar tris. Mes visada tikimės tik to, kad bent vienas jų liks mums kaip tas išsvajotas, puikiai veislės standartus atitinkantis šuniukas.

Niekada neskaičiuojame, kiek jie mums kainuoja, net automobilį teko pirkti tokį, kuris būtų saugus ir patogus keliaujant su šunimis.

Visi mūsų šunys, pirmiausia,  mums yra šeimos nariai”, – šypsodamasi kalbėjo mergina.

Teksto autorė: Jovita Stanevičiūtė, nuotraukos iš asm. archyvo