Žmonės

Jonavą įamžino iš paukščio skrydžio: vaizdai užfiksuoti neįprastu dronu


Audriaus Reipos (33m.) daugumai jonaviečių, ko gero, pristatinėti jau nebereikia: daugiau nei prieš dešimtmetį fotografija susižavėjęs vyras yra užfiksavęs ne vieną įstabų kadrą, kuriame įamžintos ne tik Jonavos gatvės ar švenčių akimirkos, bet ir gamtos stichijų šėlsmas, gyvūnijos pasaulis.

Šalia to, jonavietis, padedamas bendraminčio Vytauto Kalpoko, sukūrė ir Jonavos 270-ojo gimtadienio progai skirtą trumpametražį fimą, kurio filmavimui buvo panaudotas ne tik įprastas, bet ir dronų lenktynėse naudojamas dronas. 

Kaip pasakoja pats A. Reipa, pastarojo valdymas reikalauja išskirtinių žinių, tačiau iššūkių fotografui sukėlė ne tik tai – daugybėje filmavimo scenų jo laukė kurioziškos situacijos.

Be jokio plano

,,Kai buvo nuspręsta, kad reikia padaryti mini filmą apie Jonavą miesto jubiliejaus proga, filmavimui laiko turėjome gal dvi savaites. Nebuvome susigalvoję jokio konkretaus plano. Dėl to viską teko planuoti darbų eigoje.

Žinojau tik tiek, kad noriu panaudoti savo droną, kuris neretai vadinamas lenktyniniu dronu. Tokie įrenginiai naudojami lenktynėms, kuriose varžomasi, kas greičiau įveiks numatytą trasą.

Jonavoje filmo, kuris būtų nufilmuotas su tokia bepilote skraidykle, iki šiol nebuvo. Lietuvoje, drįsčiau spėti, yra tik kokie 5 – 7 panašaus tipo kūriniai“, – teigė A. Reipa.

Teko gilinti žinias

Vyras pasakoja, kad jo pasirinktas dronas leidžia užfiksuoti kitokį vaizdą nei įprastos bepilotės skraidyklės. Tuo įsitikinti galima ir stebint Jonavos miesto jubiliejui skirtą trumpametražį filmą. Tačiau norint naudotis tokiu dronu, neužtenka vien tik jį įsigyti – fotografas pasakoja, jog jam teko gerokai paplušėti, kol naujasis įrenginys, galintis skristi ir apie 130 km/h,  ,,pakluso“ jam.

,,Vos nusipirkęs droną, nusivežiau jį į kaimą ir pabandžiau pakelti, tačiau jis vis atsitrenkdavo į kokią sodo obelį. Supratau, kad kažką darau ne taip…

Lenktyninis dronas yra valdoma stebint vaizdą tiesiogiai per pirmo asmens akinius.  Visų pirma, reikia priprasti prie to, kadangi dalį žmonių pradeda pykinti, dar kiti negali tinkamai orientuotis. Jei valdant įprastą droną tu gali pakelti galvą ir pasižiūrėti kur jis yra, su lenktyniniu tu to nepadarysi…

Kai jau kanda uodas – viskas, turi bėdą, nes negali pasižiūrėti kur jis, negali paleisti drono“, – pasakojo A. Reipa pridurdamas, kad jo mokymasis valdyti naująjį pirkinį truko ne vieną mėnesį.

,,Pradėjau ieškoti informacijos apie drono valdymą internete. Sužinojau, kad yra specialus simuliatorius – tu prijungi valdymo pultą prie kompiuterio ir mokaisi. Man prireikė maždaug pusmečio tam, kad dronas skristų bent jau vidutiniškai“, – kalbėjo vyras. 

Trankėsi į medžius

Iššūkiai, susiję su drono valdymu, lydėjo ir jubiliejinio Jonavos filmo kūrybą.

,,Greitai supratome, kad norisi kažkokių ,,gyvų“ kadrų, kuriuose būtų veiksmo, judesio. Nusprendėme, jog reikia pafilmuoti aktyvių pramogų parke, esančiame Jonavos rajone, Lokėnėlių kaime, ,,Lokės pėda“. Paskambinome į parką viešai internete skelbiamu numeriu, kad susitartume dėl laiko.

Telefono ragelį pakėlė toks lėto būdo vyriškis… Aš jo paklausiau, ar yra kažkoks instruktorius, kuris galėtų pasikarstyti trasoje, o mes jį pafilmuotume. Išgirdau tik tokį, visiškai be entuziazmo ištartą atsakymą: ,,Nežinau… aš dirbu vienas, bet gal pirmadienį…“.

Tada supratau, kad vyriškis atitraukia ragelį nuo ausies ir šalia esančių žmonių paklausia, ar jie sutiktų filmuotis… Staiga išgirstu, jog prieš jį stovi du asmenys, kurie tuoj pat išbandys trasą ir neprieštarautų filmavimui. Skubiai susirinkau visą įrangą ir išvažiavau.

Atvykus į ,,Lokės pėdą“, minėti žmonės jau buvo įsilipę į medį. Luktelėjau, kol jie nulipo žemiau ir man buvo patvirtinta, jog jie sutinka filmuotis. Tada pakėliau droną į orą, bet jis jau po kelių sekundžių buvo krūme.

Lenktyninis dronas negali sklandyti vienoje vietoje taip, kaip kiti, o nuolat laviruoti tarp medžių, ypač neturint daug įgūdžių – sudėtinga.

Gerus kadrus pavyko išgauti praskridus juo lyno trasoje, kurios tiesiojoje nėra medžių“, – pasakojo fotografas.

Per kelias stoteles

Iššūkių netrūko filmuojant ir kitus objektus.

,,Vėliau pamačiau viziją, jog filmą puikiai papildytų vaizdas su autobusu. Paskambinau ,,Jonavos autobusų“ stoties vadovui ir pasakiau, jog man reikia gražaus autobuso, kurį galėčiau pasitikti vienoje iš jo stotelių.

Man nurodytas konkretus autobusas, pasakoma kur važiuoti. Aš skubiai sėdu į automobilį, bet pavėluoju į pirmąją stotelę.

Greitai išskubu link kitos, išlipu ir su įprasta kamera, o ne dronu, bėgu link stotelės, tačiau mane užkalbina sutikta močiutė…

,,Tai kur bėgi? Į autobusą? Kas atsitiko? Sugedo automobilis?“, – vieną po kito klausimus uždavė ji. – Aš, iš pagarbos vyresniam žmogui, negalėjau tiesiog prabėgti ir atsakinėjau į juos. Taip gavosi, kad ir vėl nespėjau į autobusą.

Ną ką, vaizdo man vis tiek reikėjo, tad sėdau į savo automobilį ir lėkiau į kitą stotelę, kur jau nufilmavau tai, ką norėjau“, – prisiminė A. Reipa.

Pasirinktas traukinys neatvažiavo

Jonavietis nusprendė, kad jo kūrinį puikiai papildytų vaizdo medžiaga, kurioje būtų vaizduojama Jonavos traukinių stotis. Nors fotografas žinojo, kokiu rakursu bus pristatytas šis objektas, jo filmavimas taip pat nebuvo sklandus.

,,Jonavos traukinių stotis – statinys, kuris yra vertas dėmesio. Dėl to tikrai norėjosi parodyti jį. Norėjosi, kad būtų užfiksuotas ir kažkoks momentas, kuriame būtų važiuojantis traukinys, žmonės.

Susiplanavom, kaip viskas daugmaž turėtų atrodyti, susiradom mums tinkamą traukinį bei maršrutą. Taigi, atvažiuojam į stotį filmuoti, laukiam traukinio, o jo vis nėra… Staiga iš stoties išeina žmogus, kuris ima rakinti duris. Pasiteirauju jo ar traukinio nebus, o jis ir atsako, kad nežino, dar pataria pasižiūrėti į grafiką.

Ir ką jūs galvojat? Jame priklijuotas mažytis lapelis, ant kurio pranešimas, jog, būtent, tą dieną mūsų pasirinkto traukinio nebus…

Kitą dieną jau pavyko pafilmuoti stotyje, bet supratau, jog man reikia vaizdo su išlipančiais žmonėmis, tad aš pats turiu sėsti ir važiuoti su traukiniu. Įvertinus maršrutus, paaiškėja, jog patogiausia tai padaryti Kaišiadoryse“, – pasakojo A. Reipa.

Teko tenkintis stovima vieta

Nuvykus į Kaišiadoris paaiškėjo, kad nėra nei vieno laisvo bilieto į Jonavą.

,,Priėjęs prie kasos langelio, gaunu pasiūlymą važiuoti kitą dieną. Padėjau kamerą priešais kasininkės akis ir pasakiau, kad man reikia tik pafilmuoti ir aš išlipu… Ji man pataria palaukti traukinio ir paprašyti konduktoriaus, kad šis leistų padaryti tai.

Vos atsidarius traukinio durims pasakiau, kad žinau, jog bilietų nėra, bet aš galiu tiesiog pastovėti. Konduktorius linktelėjo ir patikino, jog galėsiu įsigyti stovimą bilietą. Man toks variantas tiko. Norėjosi pafilmuoti pro langą, tačiau traukinys buvo sausakimšas, tad galiausiai įamžinau tik išlipimą iš traukinio, atvykimą į stotį“, – kalbėjo vyras.

Pasirinko dvi

Filme galima pamatyti ir dvi įamžintas bažnyčias – Jonavos Šv. apašt. Jokūbo parapijos bažnyčią bei Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią.

,,Kadangi neturėjom jokio plano, stengėmės nufilmuoti kuo daugiau objektų, o vėliau, jau montuojant medžiagą, dalis jų tiesiog liko už kadro. Taip nutiko ir su bažnyčiomis: nufilmavome Skarulių, Peralozų, Jonavos bei Žeimių. Tačiau sudėjus jas į vieną filmą, būtume rizikavę, kad kūrinys pasirodys per daug katalikiškas. Dėl to nuspręsta palikti tik paskutines dvi“, – kalbėjo A. Reipa pridurdamas, kad Žeimiuose jo akį patraukė ir ten įrengti vandens fontanai.

,,Šalia fontanų sėdėjo trys vyriškiai. Kadangi man buvo sunku įsivaizduoti, kaip jie sureaguos į įrenginį, kurį, tikėtina, matė pirmą kartą, pasiteiravau jų, ar galiu pro juos praskristi dronu. Gal dabar tai skamba komiškai, tačiau droną pakėliau tik gavęs leidimą – nesinorėjo gąsdinti žmonių“, – prisiminė A. Reipa.

Visuose kadruose – nosies kraštas

Jonavietis pasakoja, kad prieš dronui pakylant į orą, visada patikrinama, ar įranga gerai veikia. Jam atliekant tai, kameros užfiksavo ir neplanuotus vaizdus, kurie nors ir kėlė šypseną montuojant medžiagą, vėliau buvo iškarpyti.

,,Kai peržiūrinėjau įrašus, supratau, kad visi gražiausi filmo kadrai prasideda nuo mano nosies krašto – taip jau gavosi, jog ji buvo užfiksuota daugybę kartų, tikrinant įrangą.

Žinoma, filmo žiūrovai to nepamatys… Tokia medžiaga visada lieka už kadro“, – teigė A. Reipa.

Iki paskutinės minutės

Paklausus, ar jonavietis patenkintas tuo, ką pats sukūrė miestui gimtadienio proga, A. Reipa tikina, jog nesvarbu, kokį tikslą jis beišsikeltų sau, vyras visada siekia jį įgyvendinti kuo įmanoma geriau. 

,,Buvo daugybė vaizdų, kurie kitų žmonių buvo įvardyti gerais, tačiau aš jaučiau, kad galiu padaryti geriau ir ėmiausi juos perfilmuoti, nors laikas labai spaudė…

Filmą montavau iki paskutinių minučių – užbaiginėjau darbus 4 ryto, norėjau viską padaryti taip, kaip įsivaizdavau.

Gal kažkas pavyko šiek tiek ne taip, nei tikėjausi, bet esu patenkintas galutiniu produktu.

Kitaip ir būti negali, nes tie, kurie mane pažįsta žino, jog jei kažką susigalvoju, būtinai turiu padaryti“, – pasakojo vyras.

,,Kadangi dėl šio filmo teko paaukoti ir nemažai asmeninio laiko, esu dėkingas žmonai už palaikymą. Už pagalbą norėčiau padėkoti ir kolegai V. Kalpokui, ir visiems tiems, kurie dalinosi patarimais ar padėjo suorganizuoti filmavimus konkrečiuose objektuose“, – pokalbį užbaigė fotografas.

Teksto aut. Jovita Stanevičiūtė

392 views