„Piešimas man yra kaip meditacija“, – sako inžinerines paslaugas teikiančioje įmonėje „Iremas“ dirbanti Inga Liaudinskienė. Moters profesija yra visiškai nesusijusi su menais, tačiau jos kuriami paveikslai verčia stabtelėti ir grožėtis. Mechanikos studijas baigusi Inga šypsosi: „Mano pagrindinis piešimo mokytojas yra „youtube“.

Debesyse pakibęs banginis, kurį vadelioja banglentininkas, valtyje susigūžusi moteris, vienišas paukštis ar putojanti, spalvinga banga – Ingos piešiniai įtraukia kurti istorijas.

Pomėgis – iš vaikystės

Moteris sako, kad piešimas jai – kaip meditacija, galimybė pabūti su savimi, savo mintimis.

„Tapydama būnu tarsi kitame laike, kitoje erdvėje, kur banginiai skraido virš kalnų ar ledynų, kur jūros, kalnai, medžiai įgyja moters kūno linijas. Mano paveiksluose dominuoja mėlyna spalva. Kartais sąmoningai nutariu tapyti kitomis spalvomis, bet rezultatas vis tiek dažnai gaunasi mėlynas“, – pasakoja Inga.

Mėgstama mėlyna spalva jai asocijuojasi su gyvybe, energija, veržlumu, jėga, pokyčiais. Moteris sako, kad jos kūryba yra įkvėpta gamtos, erdvės, fantazijų, vizijų.

„Kartais būna, kad vaizdus susapnuoju. Kartais jie gimsta vaizduotėje ką nors stebint. Dažnai jausmas vizijose tiesiog įgyja vaizdinius. Dar dažniau, užbaigtas paveikslas skiriasi nuo pirminės vizijos. Tačiau jausmas visada išlieka, o tada gimsta žodžiai“, – apie kūrybos procesą pasakoja Inga

Nors pagal savo išsilavinimą ji yra mechanikė, prisipažįsta, kad kūryba įvairiomis formomis lydėjo nuo pat vaikystės.

„Esu gamtos vaikas. Augau kaime, vasaras leidau vienkiemyje pas močiutę. Gamta man nebuvo savaime suprantama, nuolat stebėjausi, ji kurstė mano fantazijas. Tuo metu mano vaizduotė buvo begalinė. Pieštukus paėmiau pirmose klasėse, tuomet perpiešiau ne vieną spalvinimo knygelę, daugybę kramtomos gumos paveikslėlių“, – prisimena moteris.

Menus iškeitė į tiksliuosius mokslus

Pomėgis piešti netruko ilgai – Inga pradėjo dažniau rašyti. Tačiau eiti vien kūrybos keliu jai pasirodė nuobodu – norėjo save išbandyti ir kitose srityse. 

„Būdama gimnazistė, beje humanitarė, kasmet dalyvaudavau matematikos olimpiadose, baigiau šeštadieninę biologijos mokyklą, neakivaizdinę fizikos mokyklą Šiaulių universitete, tuo pačiu dalyvaudavau piešinių konkursuose, mano kūryba buvo skaitoma ir spausdinama mokykloje, buvau gera aktorė“, – vardija pomėgius.

Baigusi mokyklą ji metė sau dar vieną iššūkį – įstojo į universitetą studijuoti mechaniką. O, kad nebūtų pernelyg lengva ir nuobodu, mokėsi vokiečių kalbą. Tačiau net ir tada, kuo Inga labiau tolo nuo kūrybos, tuo labiau ji vijosi.

„Universitete piešiau renginių plakatus, išpiešiau bendrabučio kambarių sienas, pripiešiau pluoštą piešinių. Visa tai dariau mėgėjiškai ir protarpiais. Nes piešti taip niekur ir nesimokiau, tik tiek, kiek mokėmės mokykloje per dailės pamokas“, – paaiškina.

Paskui piešimas vėl dingo iš Ingos gyvenimo iki 2018 metų. Moteris prisipažįsta, kad visus tuos metus jai rodėsi, kad tai, ką kuria – žaislus, papuošalus buvo ne tai, kur galėjo geriausiai save realizuoti. Ieškodama naujų iššūkių ji nusipirko akrilinių dažų.

„Visai nežinojau, kaip su jais elgtis. Tapyti dar nedrįsau, nes nemokėjau. Ėmiau lieti, prisikūriau mišinių receptų ir liejau dažus. Tačiau ši technika man pasirodė netinkama mano fantazijoms įprasminti. Taigi, dažus atidėjau į šalį. Tuomet ėmiau lieti spiritinį tušą ir piešti juo. Tai buvo dar vienas iššūkis, nes ši technika Lietuvoje yra beveik nenaudojama paveikslų kūrimui“, – pasakoja apie kūrybos kelią.

Piešia savo malonumui

Spiritiniai dažai dažniausiai yra skirti užpildyti markeriams, tačiau Ingai jie puikiai tiko savo vizijoms iliustruoti.

„Netrukus nuėjau į kelias tapybos pamokas, išmokau elgtis su dažais. Ėmiau tapyti, vis bandydama naujas technikas: savaitgaliais, naktimis, kūrybinių atostogų metu. Piešdama išsilieju, įsikraunu, grįžtu ir vėl išeinu“, – atsiveria.

Paveikslą Inga nutapo per dvi ar tris dienas. Kartais kūrybos procesas trunka ilgiau, priklausomai nuo to, kiek valandų skiria savo pomėgiui. Būna, kad tapo iki paryčių, kai šeima miega. Moteris yra dėkinga savo šeimai, kuri ją palaiko.

Inga netapo paveikslų pardavimui. Nelinkusi jų ir dovanoti, tačiau pasitaiko, kad vis tik paveikslai suranda sau namus.

„Beveik visi mano paveikslai yra apie mane, gimę iš mano jausmų, minčių, patirčių, džiugių ar liūdnų akimirkų. Jie nėra skirti visiems. Tačiau esu keletą pardavusi tiems, kurie jaučia, kad paveikslas yra skirtas būtent jiems, kuriems žūtbūt jo reikia. Taip net keletas mano paveikslų iškeliavo į dar nepradėtus statyti namus. Visi kiti guli mano kūrybinėse dirbtuvėse“, – pasakoja Inga.

Talentą pastebėjo ir darbe

Jos talentas neliko nepastebėtas ir darbe. Inga yra piešusi plakatus mechanikų dienos šventei, o prieš dvejus metus jos paveikslu buvo nuspręsta papuošti įmonės kalendorių.

„Man tai buvo didelis įvertinimas. Generalinis direktorius paklausė, kodėl turime ant kalendoriaus vis dėti vamzdžius, suvirintojus, jeigu galime uždėti savo darbuotojos paveikslą. Pati tikrai nebūčiau sugalvojusi pasiūlyti. Kalendoriui pasirinkome jūros bangą. Sakiau, kad ji asocijuosis su proveržiu, veržlumu, pokyčiais, naujomis spalvomis, nauja pradžia“, – prisimena Inga.

„Ireme“ moteris dirba nuo 2004 metų. Per 17 metų ji dirbo įvairiose pareigose: inžinierės, komercijos vadybininkės, kokybės inžinierės, vyresniosios darbų saugos inžinierės, dabar – vyriausios auditorės.

„Įmonėje augau ir kaip specialistė, ir kaip žmogus. Labai gerai žinau visą įmonės veiklą, nes pakeičiau daug pozicijų. Aš tokia esu – jeigu užsisėdžiu vienoje vietoje, man pasidaro nuobodu. Todėl labai pasisekė, kad galiu čia tobulėti, mokytis naujų dalykų“, – sako moteris.

Ji yra patenkina savo darbu bei santykiu su kolektyvu, džiaugiasi, kad lieka laiko ir laisvalaikiui. Inga prasitaria, kad ateityje svajoja turėti kūrybines dirbtuves gamtos apsuptyje, be miesto, gatvių triukšmo ir be žmonių, kur galėtų pabėgti ir kurti.

„Norėčiau išmėginti tapybą aliejiniais dažais. Taip pat, tikiu, kad kada nors ateityje, būsiu pasiruošusi surengti parodą“, – šypsosi ji.

Koncerno „Achemos grupė” info.