Žmonės

Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja V. Baltonienė – apie verkiantį jaunąjį, vestuves miške, į vandenį įkritusį žiedą


„Šventė visą laiką“, – juokiasi Jonavos rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Valė Baltonienė. Nuo 1988-ųjų metų šį darbą dirbanti moteris galėtų be sustojimo pasakoti nutinkančias istorijas, kalbėti apie jautrias akimirkas ir sako, kad dviejų žmonių meilės liudijimas jai niekada netaps kasdiene rutina. Jame visada išliks jausmas ir emocijos, o apie šį darbą ji pati svajojusi nuo vaikystės. 

Pokalbis su V. Baltoniene – apie santuokos ceremonijas, vardų bei pavardžių keitimą, kintančias tradicijas. 

– Kaip pati pasirinkote šį darbą? Sunku patikėti, kad vaikystėje pradėjote svajoti apie tai, jog tuoksite poras.

– Bet taip ir buvo. Mano vaikystė prabėgo netoli senojo, dar medinio, civilinės metrikacijos skyriaus pasato. Pamenu, buvo toks medinis namelis netoli dabartinės Jonavos savivaldybės. Taip sutapo, kad kaimynystėje gyveno tuometinė civilinės metrikacijos skyriaus vedėja. Matydavau ją, šeštadieniais pasipuošusią ir einančią į darbą.

Mes, kiemo vaikai, bėgdavome žiūrėti, kaip ateina tuoktis poros. Nuo pat vaikystės matydavau vestuves ir man tai darė labai didelį įspūdį.  Galvodavau: čia tai darbas! Ne darbas, o šventė, kai visi patenkinti. Tuo metu juk nesupratau, kad šis darbas ne tik registruoti santuokas.

Noras nepraėjo ir vėliau. Sužinojau, kad tam reikia teisinio išsilavinimo, tačiau į teisę įstoti man nepavyko. Baigiau istorijos studijas, ėmiau dirbti mokykloje, o netrukus sulaukiau pasiūlymo keisti darbą ir ateiti čia. Nuvažiavau į ministeriją pokalbiui – tokia tvarka buvo. Tada universitete baigiau teisės studijas ir pradėjau dirbti. 

– Ar esate skaičiavusi, kiek porų sutuokėte?

– Prieš kelis metus skaičiavau. Tuomet buvo virš 10 tūkst. Dabar jau daugiau.

– Ir darbas netapo rutina?

– Ne, iki šiol man tai ne darbas, o pomėgis. Su mielu noru šeštadienį einu į darbą, nes šeštadieniais vyksta daugiausiai ceremonijų. Patinka būti su žmonėmis, bendrauti. Žinoma, visokių žmonių būna, bet daugiau jų yra geresnių.

– Ar nesumažėjo santuokų civilinės metrikacijos skyriuje? Galbūt daugiau jų dabar bažnyčioje? 

– Santuokų sumažėjo apskritai. Tačiau, jei vertinant statistiką, Jonavos rajone daugiau tuokiasi pas mus, ne bažnyčioje. Bažnyčiose – apie 50 porų per metus, o pas mus – apie 170. 

– Ar būna, kad pora renkasi ceremoniją ir bažnyčioje, ir civilinės metrikacijos skyriuje?

– Pasitaiko, bet labai retai.

– Ar keičiasi pati ceremonija? 

– Keičiasi, dabar ceremonija paprastėja, nes žmonės nenori ilgai užtrukti, nebeliko ir seniau buvusių gausių pulkų. Dabar dažniausiai ateina keturiese – pora ir liudytojai. Antra vertus, dabar ateina daugiau sveikintojų, yra tradicija lauke paruošti staliukus su užkandžiais, gėrimais.

Dalis jaunųjų mažiau dėmesio skiria aprangai, ji gali būti visiškai paprasta. Vidinė būsena svarbiausia, o ne tai, kuo žmonės apsirengę. Žinoma, yra ir labai iškilmingų, puošnių vestuvių.

– Koks labiausiai įsiminęs kuriozinis įvykis?

– Buvo viena pora, kurios iš pirmo karto nesutuokiau. Į akis iš karto krito didelis jų amžiaus skirtumas – moteris buvo daug vyresnė už vyrą, o į ceremoniją jaunikis atėjo apgirtęs. Kai aš jam uždaviau klausimą, ar sutinka vesti, jis ėmė be perstojo verkti ir negalėjo atsakyti. Tada susitarėme su jaunąja, kad jie ateis kitą dieną, kai vyras bus blaivas. 

– Ir daugiau neatėjo?

– Atėjo! Juos sutuokėme maždaug po savaitės.

– Ar būna, kad tuokiat porą ir matot: jiems neskirta būti kartu?

– Būna. Kai žmonės įeina pro duris, žiūri į porą ir matai, ar yra vidinis jausmas. Kartais stebi moters akis ir kaip ji džiaugiasi, kaip šiltai žiūri į vyrą arba švyti jie abu. Vyrai dažniau būna susikaustę, susikaupę, mažiau rodo emocijas. Yra porų, kur tarsi matai, kad viskas bus labai gerai. 

– Minėjote, kad keičiasi ceremonijos, žmonės į viską žiūri paprasčiau. Tačiau ar yra laikui nepavaldžių dalykų? Tarkime, Mendelsono maršas?

– Taip, nes tai tradicija. Šeštadieniais pas mus visada skamba gyva muzika, visuomet ir Mendelsono maršas. Jei santuoka registruojama kitomis savaitės dienomis, tuomet muzikos įrašai. Kitaip būna tada, kai poras tuokiame ne čia, o jų pasirinktoje vietoje. Tokių santuokų nebūna daug, 5–7 per metus. Tada dėl muzikos sprendžia patys jaunieji arba vestuvių organizatorius. Kartais muzikos iš viso nebūna.

– Kokiose vietose teko sutuokti jaunuosius?

– Paprastai kaimo turizmo sodybose. Kartą ceremonija vyko Dumsių kopoje. Buvo didžiuliai karščiai, o aš toje vietoje niekada nebuvau buvusi. Iš vakaro vyras mane nuvežė, kad žinočiau, kokioje vietoje vyks ceremonija. Užtruko, kol radome. Be to, iki pat vietos privažiuoti nėra galimybių, tad kelio atkarpą reikia eiti miško keliukais.

Pamenu, atvažiavome į ceremoniją, einam mišku, uodai puola, karštis didžiulis. Pavėsinės, palapinės nėra, svečiams bėga prakaitas, dulka smėlis, o moterys – su makiažais, visi pasipuošę. Vyrai didžiausius skėčius laikė moterims nuo saulės. Bet… Visi buvo laimingi, o tai ir yra svarbiausia.

– Jūsų netrikdo jaunavedžių noras tuoktis kitur, ne jums įprastoje aplinkoje?

– Ne. Tik pirmais kartais buvo keista, nes buvome įpratę tą daryti civilinės metrikacijos skyriaus salėje. Atsimenu dar vieną atvejį, kai santuoką registravome ne pačioje sodyboje, o už jos, miško proskynoje. Ėjome iki ten, o aukštakulniai smigo žemėn. Galvojome, kaip čia viskas bus? Stalas padarytas iš šiaudų kūgių, o  jaunieji tuoktis atėjo basomis. Bet kokia atmosfera buvo! Labai gražiai viskas atrodė, o jaunieji – tokie vasariški. Tada pamatai, supranti, kad šventės gali būti organizuojamos ir visai kitaip.

Tuokėme ir ant Neries šlaito. Buvo padarytos sūpynės, sustatytos puoštos kėdės, stalas su užkandžiais, jaunieji atvažiavo mažu automobiliu atviru stogu. Irgi buvo labai gražu.

Pamenu dar vienas vestuves, kai ceremonija vyko sodyboje įrengtoje salelėje, į kurią vedė nedidelis tiltas. Kai juo buvo nešami poros žiedai, jaunosios žiedas įkrito į upelį. Tąsyk situaciją kažkaip išsprendė jos mama, o kitą dieną kvietė narus ieškoti žiedo.

– Kartais sakoma, kad jei per vestuves kažkas nutinka su žiedu – tai blogas ženklas. Tikite prietarais? 

– Ir taip, ir ne. Manau, kad jei šeimoje kas nors vėliau nutinka – jaunieji greičiausiai prisimins, kad per vestuves nutiko kas nors su žiedu. Yra dar vienas prietaras: kad vestuvių liudytoja negali būti nėščia. Žmonės kalba įvairiai, bet juk viskas priklauso nuo dviejų žmonių, nuo jų noro šeimoje padėti vienas kitam, būti kartu. 

– Būna, kad vyras ar moteris tuoktis ateina ne tik antrą, trečią, bet ir ketvirtą kartą?

– Taip.

– Nusišypsote pati sau iš tokių situacijų, kai niekas nemato?

– Ne. Pagalvoju, kad tuo momentu jie nori būti kartu, jie nori šią dieną švęsti. O jei tai bus pati laimingiausia jų diena ir nugyvens laimingai? Joks žmogus negali garantuoti, kad jo gyvenime bus tik viena santuoka.

Gyvenime būna visaip ir reikia su tuo susitaikyti. Kad ir kaip viskas besusiklostytų, vestuvių momentas yra ypatingas. Jausmas, kurį poros jaučia tą dieną, yra pats svarbiausias. Tegul ir metams, keliems ar mėnesiui. 

– Šiek tiek filosofiškai žiūrite į santuoką?

– Žinoma. Mes turime būti dėkingi už tai, kad gyvenimas mus tuo jausmu – mylėti ir būti mylimiems – apdovanojo, tegul ir neilgam. Nesvarbu, kiek tai užtrunka, bet tuo momentu esi laimingas. Tai svarbiausia.

– Jūsų darbas ne tik santuokos. Žmonės į jus taip pat kreipiasi, kai nori keisti vardą ar pavardę. Kada galima jas keisti?

– Bet kada. Šiuo metu turime 31 prašymą pakeisti vardą ar pavardę. 

– Ir tam nereikia priežasties?

– Ne. Jei žmogui netinka, nepatinka jo vardas, jis su juo nesusigyvena – vardą jis lengvai gali pasikeisti į kitą. Tuo tarpu pavardę galima keisti tik pagal kraują, tai yra į tokią, kokia yra ar buvo giminėje. Pasitaiko, kad vyras ar moteris nori turėti senelių, prosenelių ar proprosenelių pavardę. Tuomet pateikia prašymą, mes surandame tai įrodančius dokumentus ir įteisinama nauja pavardė. 

– Tačiau dėl ko žmonės keičia pavardes? Teko girdėti, kad taip kartais norima nuslėpti savo kriminalinę praeitį. 

– Visko gali būti, tačiau priežasties mes neklausiame. Patys žmonės kartais pasako, kad, pavyzdžiui, yra kraujo ryšys su bajorais, dvarininkais ir todėl nori tokios pavardės. Arba moteris po skyrybų nenori vyro pavardės, bet nenori ir savo mergautinės, jai gražesnė prosenelės pavardė su trumpiniu ė.

Atsimenu, buvo laikas, kuomet lietuviai negalėjo oficialiai važiuoti dirbti į Jungtinę Karalystę, kol dar nebuvome Europos Sąjungos nariai. Tuomet vyrai dažnai kaitaliodavo pavardes, vardus. Kodėl? Nežinau, galima tik spėlioti. Vėliau – atsikeisdavo atgal.

Beje, prieš daug metų keičiant pavardę nereikėjo, kad ji būtų iš giminės – tokio reikalavimo nebuvo, todėl žmonės pavardę galėdavo keisti į bet kokią savo sugalvotą, tik kad ji būtų su lietuviškais rašmenimis. Vienas iš man įsiminusių atvejų – kai žmogus pavardę pasikeitė į vieną iš minimų Biblijoje. Po to, kiek jį sutikdavau mieste, nuolat prieidavo ir dėkodavo, sakydavo, kad dabar jaučiasi gyvenąs.

Seniau dėl pavardės keitimo dar turėdavome kreiptis į ministeriją ir gauti leidimą. Dabar – tik išmintinais atvejais, nes išplėstos mūsų kompetencijų ribos ir sprendimus priimame patys.

– 2022 metais priimtas įstatymas ir asmens dokumentuose įteisinta originali vardų ir pavardžių rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis. Tai reiškia, kad įstatymas leidžia lietuviškuose pasuose rašyti raides „x“, „w“ ir „q“. Pajutote pokyčius?

– Taip. Problema kildavo dažniausiai tuomet, jei moteris ištekėdavo už užsieniečio, kurio pavardėje būdavo viena iš šių raidžių. Mes žmonos pavardėje šias raides turėjome lietuvinti – to reikalavo įstatymas. Jei x – rašydavome ch, jei q – k, jei w – v. Tačiau tada moters pavardė būdavo jau kitokia, nei vyro. Jei moteris norėdavo originalios pavardės – turėjo kreiptis į teismą. Dažniausiai teismo sprendimai būdavo teigiami ir tada, remiantis teismo sprendimu, taisydavome pavardes.

Dabar to nereikia ir tai mums didelis palengvinimas. Juk būtent mūsų darbuotojai turi tiesioginį ryšį su žmogumi, konfliktas vykdavo tarp mūsų ir dėl pavardės aiškintis atėjusio žmogaus. Bet mes savavališkai jos kitaip rašyti negalėjome, esame tik įstatymo vykdytojai. Žmonės dėl to išeidavo nepatekinti. Dabar viskas labai gerai, štai ir pernai turėjau kelias tokias bylas. Jokių konfliktų.

– Jūs ir jūsų kolegos esate tie, kurie tam tikra prasme prisiliečia prie visų svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų – nuo gimimo iki mirties. 

– Teko sutuokti poras, užregistruoti jų vaikų gimimą ir tada, jiems suaugus, sutuokti ir vaikus. Po to jie ateina registruoti savo gimusių vaikų. Tik pasijaučiu tada labai… Kaip čia pasakyti? 

– Sena?

– Būtent! (juokiasi). Mes tikrai esame šeimos istorijos liudininkai ir užregistruojame kiekvieną žmogaus gyvenimo faktą, jį įteisiname. Dabar dirbti gerokai lengviau, nes viskas – kompiuterizuota, o seniau tekdavo rašyti ranka. Suprantama, kad klaidų pasitaikydavo. Dabar įvedi žmogaus asmens kodą į duomenų bazę ir viską matai.

Tačiau mūsų darbe yra atvejų, kai kažką reikia taisyti, ieškoti tam tikrus faktus įrodančių dokumentų. Pavyzdžiui, jų reikia dėl paveldėjimo. Jei seniau varde ar pavardėje buvo įvelta klaida – atsiranda neatitikimai ir žmonės negali susitvarkyti dokumentų.

– Ar ilgai tenka laukti eilėje prie civilinės metrikacijos skyriaus? 

– Srautas žmonių tikrai yra, tačiau eilių nėra. Taip, kartais būna, kad tenka luktelėti, tačiau retai. Kompiuterinės programos leidžia labai operatyviai aptarnauti žmones, o jų problemas, klausimus stengiamės spręsti taip pat greitai. Prašymų nagrinėjimui mums skirtas mėnesio terminas, bet maksimaliai tvarkome iki dviejų savaičių.

Būna išimčių, jei reikia ieškoti įrašo dėl tolimesnių giminaičių, ypač jei tai buvo bažnytiniais metais. Iki 1940 metų santuokos, gimimo, mirties įrašai Lietuvoje būdavo tik bažnyčiose, o kartais žmogus nė nežino, kurioje tiksliai bažnyčioje reikia ieškoti. Tada gali užtrukti ir kelis mėnesius, laiškais bendraujame su kitais skyriais, su valstybės archyvu. Žinoma, senų dokumentų gali ieškoti patys žmonės, tačiau jei kreipiasi į mus – padarome.

– Kokiomis emocijomis gyvenate šią vasarą?

– Ruošiamės santuokoms! Esame nusiteikę priimti ir atliepti visų lūkesčius. Remontuojama pastato išorė, laukiame vidaus remonto. Labai norime atsinaujinti. Gal ir kokį paskatinimą mūsų savivaldybė sugalvos jauniesiems, kad dažniau ateitų tuoktis pas mus? Esame šalia Kauno, tad žmonės tuoktis važiuoja ir ten, taip pat renkasi kitas vietas, pajūrį. Norime, kad santuokų pas mus būtų kuo daugiau.

– Jei ateityje bus leidžiama tuoktis tos pačios lyties poroms, ar jums neteks peržengti per save, gal jums tai – nepriimtina? 

– Ne, per save peržengti neteks. Aš labai norėčiau sulaukti to laiko, kol tokia galimybė bus ir šie žmonės galės tuoktis. Norėčiau sutuokti bent vieną tokią porą. Ne vienerius metus tuo domiuosi, skaitau. Kiekvienas turime teisę gyventi taip, kaip mes norime ir mylėti tuos, kuriuos mylime. Vien tik dėl to, kad tai galbūt ne pagal mano pažiūras – negalima uždrausti. Tokia mano nuomonė.

Suprantu, kad mūsų visuomenė tam dar nepasiruošusi, bet anksčiau ar vėliau taip bus. Kuo anksčiau mes pradėsime dirbti su savo mintimis, įsitikinimais – tuo mums patiems bus lengviau.

Mano pačios įsitikinimai irgi keitėsi. Prieš kokių penkiolika metų būčiau sakiusi, kad tai nesąmonė. Dabar pati jaučiu, kaip keičiasi mano nuomonė – su amžiumi, su besikeičiančiu savo pačios gyvenimu, patirtimi aš irgi keičiuosi. Džiaugiuosi tuo, kad tampu vis labiau tolerantiška. Nėra kategoriškumo, koks buvo seniau. 

– Ko šis darbas jus dar išmokė? 

– Priimti žmones tokius, kokie jie yra. Su jų bėdomis, rūpesčiais. Išmokau išklausyti, ko seniau jaučiau, kad manyje trūko. Kartais čia tikrai tenka tiesiog išklausyti žmonių istorijas. Nesakau, kad darbas su žmonėmis lengvas. Bet su žmonėmis dirbti įdomu, suprasti, kaip jie keičia tave pačią. Esu dėkinga likimui, esu be galo laiminga, kad dirbu šį darbą. Tai mano pašaukimas.

Teksto autorė Jurgita Lieponė

151 views