Naujienos

A. Jovaišas: „Nebijojome. Per Sausio 13-osios įvykius ore tvyrojo vienybė“


Sausio 13-ąją skaičiuojame 31-uosius metus nuo tos dienos, kai Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos bandė įvykdyti valstybės perversmą. Naujoji karta, gimusi laisvoje Lietuvoje, girdi įvairius liudijimus ir mato archyvinius kadrus, kurie dažnam labiau primena kino filmus, nei tikrovę.

Tačiau šiandien dar yra daug žmonių, kurie prisimena kiekvieną to laikmečio detalę. Vienas iš jų – įmonės „Achema“ veteranas Arūnas Jovaišas.

Į tarnybą – už tūkstančio kilometrų

Vyras įmonėje dirba jau 33-čius metus. Pirmoji jo pažintis su didžiausia Baltijos šalyse trąšų gamykla prasidėjo 1986 metais, kai, būdamas tuometinio Kauno politechnikumo studentu, atvyko čia atlikti praktikos. Dar po trejų metų, 1989-ųjų liepos 13 dieną, A. Jovaišas pradėjo dirbti aukštos įtampos elektros įrenginių elektromonteriu.  

„Gerai atsimenu savo pirmąją dieną darbe. Didžiausią įspūdį paliko perpildyti autobusai. Į darbą veždavo vadinamosios „garmoškės“, tačiau net ir dvigubi autobusai būdavo perpildyti. Tuo metu įmonėje dirbo apie 5 tūkstančius darbuotojų“, – pasakojimą pradeda vyras.

Tiesa, A. Jovaišo profesinis kelias iš tiesų turėjo pasukti į Ignaliną, tuometinį Sniečkų. Po studijų jaunas vyras gavo paskyrimą dirbti atominėje elektrinėje. Tačiau planus sujaukė kvietimas į armiją. A. Jovaišas išvyko dviem metams atlikti tarnybos į Šiaurės laivyną, įsikūrusį už 1200 kilometrų nuo Lietuvos.

„Karinę tarnybą atlikau Kolos pusiasalyje už Murmansko, netoli Barenco jūros. Kaip mes sakydavome – ten, kur per metus būna viena diena ir viena naktis. Būdamas toli nuo Lietuvos sužinojau, ką reiškia poliarinė diena ir naktis, tačiau man sekėsi. Tarnavau pačioje šilčiausioje vietoje – katilinėje. Buvau paskirtas elektromonteriu, po pusmečio gavau seržanto antpečius ir vadovaujančias pareigas“, – prisimena achemietis.

Po karinės tarnybos A. Jovaišas į Ignaliną nebegrįžo. Norėjo būti arčiau namų. Tuometiniame „Azote“ dirbo jo tėvai, savo kelią gamykloje pradėjo ir jis. Netrukus jaunas specialistas buvo pastebėtas ir sėkmingai kilo karjeros laiptais. Dabar A. Jovaišas dirba Elektros ceche tinklo energetiku.

Laužuose degė kariniai pažymėjimai

Vyras pasakoja, kad sugrįžęs iš armijos jautė artėjančias permainas. Jis atsimena, kaip 1989 metais buvo organizuojami autobusai ir žmonės vyko į Baltijos kelią. A. Jovaišo šeima taip pat neliko nuošalyje. Jis ir šiandien prisimena, kur buvo jonaviečių vieta. Tuometinio „Azoto“ autobusai stojo autostrados atkarpoje, kuri prasidėjo beveik iškart už Ukmergės.

„Visi siekėme laisvės ir visi jos troškome. Buvome jauni, todėl viskas atrodė įveikiama. Nuoširdžiai tikėjome geresne ateitimi“, – tuometines nuotaikas perteikia energetikas.

Ir nors laisvė buvo susigrąžinta, valstybės likimas buvo labai trapus. A. Jovaišas prisimena, kad žinią apie į sostinę riedančius tankus išgirdo per televiziją. Sausio 13-osios įvykius jis su šeima stebėjo televizijos ekrane. Tačiau vos pasklido žinia, kad Jonavos savivaldybė renka žmones ir veža juos į Vilnių – neabejojo ir prisidėjo prie savanorių.

„Jau nuo tos pačios sausio 13-osios nakties buvo pradėtas organizuoti savanorių vežimas į Vilnių. Vieni autobusai vežė žmones į sostinę, kiti – į Kauną, į Sitkūnus, iš kur buvo vykdomos televizijos transliacijos. Televizijos bokštas jau buvo užgrobtas kolaborantų. Prie žmonių vežimo ginti šaliai svarbių objektų prisidėjo ir gamykla, nes tuo metu veikė Autotransporto cechas, kuris turėjo kelis autobusus“, – pasakoja A. Jovaišas.

Autobusas jį su kolegomis nuvežė tiesiai prie Seimo rūmų. Ten jau buvo sustatytos barikados, degė laužai.

„Buvo šalta, žmonės dalijosi tuo, ką turėjo – arbata, sumuštiniais. Labai gerai atsimenu tą nuotaiką, nejautėme jokios baimės. Atvirkščiai, ore tvyrojo vienybės jausmas. Aišku, buvo neramu, kai aplink iš tankų ruporų skambėjo raginimai skirstytis, tačiau tūkstančiai žmonių laikėsi kartu ir nesitraukė“, – mintimis į tas dienas grįžo pašnekovas.

Kartu su kolegomis jis buvo nuėjęs ir prie televizijos bokšto. A. Jovaišas matė tankų sutraiškytas mašinas, barikadas ir gausybę patriotiškai nusiteikusių žmonių. Pats, neseniai grįžęs iš tarnybos Sovietinėje armijoje, žvelgė į kareivius – buvo akivaizdu, kad jų tarpe buvo nemažai jaunuolių, kurie, visko gali būti, net nežinojo, kas čia per šalis.

„Tarnaudamas armijoje mačiau, kaip viskas ten buvo supuvę iš vidaus. Jautėsi laisvės troškimo nuotaikos, atsidavusių „tėvynei“ karių buvo tik mažuma. Žmonės nereiškė noro naudoti ginklo, jie nesijautė Sovietų Sąjungos patriotais. Mes, atvykę prie Seimo, su kolegomis savo karinius pažymėjimus irgi padžiovėme ant tvoros, o komjaunuolių bilietus sudeginome viename iš laužų“, – atsiminimais dalijasi A. Jovaišas.

Jis svarsto, kad nuotaikos kariniuose daliniuose irgi galėjo lemti, kad Lietuvoje buvo išvengta didesnių aukų. Į šalį buvo atsiųsti ne patys agresyviausi kariai.

„Baisu ir pagalvoti, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu būtų į Lietuvą atvykę tokie kaip Pskovo berniukai, galvažudžiai iš specialiųjų dalinių, kurie kaip besmegeniai aklai vykdo įsakymus. Aišku, aukų neišvengėme, tačiau tokioje situacijoje, kai prieš tankus stojo beginkliai žmonės, jų galėjo būti tikrai kur kas daugiau“, – svarsto vyras.

Du sūnūs seka tėvo pėdomis

Žvelgdamas atgal A. Jovaišas neabejoja, kad Lietuva kaip valstybė nuėjo tikrai tolimą kelią. Keturių vaikų tėvas sako, kad jo atžalos puikiai žino apie Sausio 13-osios įvykius ir jų reikšmę šaliai, yra savo šalies patriotai.

Įdomu tai, kad du sūnūs – vyriausiasis Mantas ir jaunėlis Nojus – seka jo pėdomis, taip pat dirba „Achemoje“. Dar vienas sūnus gyvena Vilniuje ir yra archeologas, vienintelė dukra studijuoja menus.

„Pasidalijome su žmona per pusę“, – nusijuokia vyras ir surimtėjęs pasidžiaugia, kad dabar jauni žmonės turi žymiai daugiau galimybių keliauti, pamatyti pasaulį. Tačiau sutinka ir su tuo, kad kiekviena karta turi savo iššūkių ir tai yra normalu, nes gyvenimas būna visoks.

„Aš visai neseniai savo tėvo, kuriam 80 metų, paklausiau, ar gyventi pokario metais, Kazachstane laukus arti buvo lengva. O jis man labai gražiai atsakė: „Buvo sunku, bet mes buvome jauni“. Ir jis yra teisus. Nes kai esi jaunas, visada rasi, kaip džiaugtis gyvenimu“, – nusišypso jis.

Sausio 13-ąją A. Jovaišas buvo neseniai vedęs ir pirmagimio susilaukęs beveik 23 metų jaunuolis. Dabar panašaus amžiaus yra jo jaunėlis sūnus Nojus, kurį tebevadina „mažiuku“. Paklausus, ką norėtų šiandien pasakyti savo vaikams ir tiems, kurie skaitys jo atsiminimus apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius, vyras kiek patyli ir nusišypso: „Gyvenimas yra gražus. Svarbiausia yra mokėti juo džiaugtis, pasitikėti savimi ir Dievu.“

287 views