Jau kitą savaitę, spalio 22-25 dienomis, Jonavoje vyks didžiausias šių metų teatrinis renginys – festivalis DEK. Ilgąjį teatro savaitgalį pradės svečiai iš Alytaus – Andros Kavaliauskaitės monospektaklis „9.18“ prakalbs apie dar vieną visuomenės skaudulį – nemeilę, keliaujančią iš kartos į kartą, psichologinį ir fizinį smurtą prieš vaikus.
Šios temos aktualios ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems. Jos svarios ne tik kaimuose, mažuose miesteliuose, miestuose, mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Neretai šia tema artimųjų rate nekalbama, o svetimam apie patiriamą smurtą, vidinę gėlą pasisakyti gėda. Kad ir kaip aktyviai Lietuvoje veiktų pagalbos centrai, fizinis smurtas neretai vis dar tampa norma, o psichologinis – apgaubiamas „nieko tokio, visi taip gyvena“ migla.
Baimė kalbėti ir kalbėtis, priimti atsakomybę už savą ištartą žodį ar padarytą veiksmą tampa inkaru, kurį teatras, pasitelkdamas meninėmis priemonėmis gali bent apnuoginti, jo egzistavimą iškeliant į viešumą be slėpinių, suteikiant žinių, ką daryti kritinėse smurto situacijose (tiek smurto dalyviams, tiek jį regintiems) bei paskelbti esminį: MES TAI MATOME.
Mitas, kad tai liečia tik asocialias šeimas bei jose gyvenančius. Tai liečia ir tuos, kurie viešumoje primena idealią šeimą, o už namų durų nubunda nemeilės slibinas su visomis savo galvomis: smurtu, baime, gėda, žeminimu, patyčiomis ir nuovargiu kovojant už savo bei artimo ramybę (kartais gyvybę).
– Spektaklis „9.18“ – trečioji Jūsų sumanyto socialinio triptiko, gvildenančio nutylimas, bet itin sudėtingas ir skaudžias problemas, dalis. „SEEN“ kalbėjo apie valgymo sutrikimus ir kūno kultą, „KI(t)OKIA“ atskleidė ankstyvo nėštumo, abortų temą. Visos jos lydimos aplinkos patyčių ir visuomenės noro jų nematyti, nepastebėti. Kokią temą atvers „9.18“?
– Apie neišmylėtus vaikus. Šiandien taip norisi kalbėti šviesiai, apie tyrus ir jaukius dalykus, bet kuriant naują spektaklį iš paauglių išgirdau tokių istorijų, kuomet buvo sunku patikėti, kad tai išties egzistuoja ir beveik kiekvienądien vyksta šalia mūsų. Aš suprantu, kad šiandien pagrindinė ir pasaulinė tema yra viena, ja mes sujungti ir suvienyti, bet nori nenori sugrįžtu prie kalbintų paauglių ir pasidaro neramu: kaip jiems dabar? Ar jie turi su kuo pasikalbėti? Ar tikrai šiandien kreipsis pagalbos, jeigu ir vėl šeimoje kils smurto banga? Juk uždaromos durys ne tik tų namų, kuriuose jauku ir saugu, tiesa?
– Smurtas, patyčios, kurias vaikas patiria iš artimiausių žmonių ir dar aplinkoje, kurioje turėtų jaustis saugiausias – savo namuose, greičiausiai vaiko sielą drasko dar skaudžiau ir išmuša iš po kojų bet kokį pasitikėjimo pasauliu pamatą?
– Taip, ir neretam tai palieka amžinus randus.
– Andra, kodėl šįkart buvo pasirinkta būtent tokia tema?
– Keliaudama su monospektakliu „Seen“ po Lietuvos mokyklas, mažuosius ir didžiuosius mūsų miestus, sutikau išties nemažai paauglių, kurie prieidavo, apkabindavo ir atvirai kalbėdavo apie tai, kas juos neramina, kas jiems skauda, kas jiems padeda eiti į šviesą ir nepasiduoti.
Ne vienas yra klausęs, ar parašysiu knygą, ar sukursiu spektaklį viena ar kita tema. Ir tai, kad šiuo metu kuriame apie neišmylėtuosius nėra atsitiktinumas: po spektaklio vienas vaikinas kantriai laukė, kol merginos, apkabinusios mane, išsiskirstys, tuomet atsargiai priėjo ir virpančiu balsu paklausė, ar kalbėsite apie prievartaujamus vaikus?
Tąkart sustingau, nes jau buvau pasitvirtinusi būsimo spektaklio temą ir ji buvo būtent ši. Tik nemaniau, kad kūrybine komanda taps patys paaugliai, o pjesė bus kuriama iš jų tikrų istorijų. Šįkart nesiremsiu literatūrine medžiaga, kurią išrašė pripažinti pasaulio kūrėjai, remsiuosi tikru gyvenimu, kurį gyvena mūsų laukų ir betono vaikai.
JKC teatro ir Alytaus miesto teatro info.
Dalintis
Spausdinti